2017 m. pabaigoje Punsko ir apylinkių gyventojai įsijungė į plastikinių kamštelių rinkimo akciją (apie tai rašėme čia: Atsuk, surink, padėk!). Ypač aktyvūs buvo Vidugirių mokyklos mokiniai, pririnkę jų kelis didelius maišus. Kamšteliai buvo renkami konkrečiam asmeniui. Žinia, poreikių yra labai daug, o surinkti atitinkamą kiekį lengvų plastmasinių kamštelių yra gana sudėtinga, užima daug laiko.
Tačiau pagaliau ateina ta diena, kuomet svajonės pradeda pildytis.
Pažiūrėkite, ką pavyko nudžiuginti šį kartą.
Labas!
Mano vardas – Marcelina. Man beveik 4 metai.
Vos man gimus paaiškėjo, kad turiu Dauno sindromą, be to – labai silpną širdelę. Pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais apkeliavau pusę Lenkijos, deja, tai nebuvo pažintinės ekskursijos, – nieko neaplankiau, nepamačiau, nes visą tą laiką praleidau ligoninėse, intensyviosios terapijos skyriuose.
Dėl mano gyvybės kovojo labai daug žmonių – įvairūs gydytojai, profesoriai. Man buvo atliktos kelios rimtos operacijos. Deja, visiškai pasveikti nepavyko, tačiau labai norėjau grįžti namo. Tam, kad galėčiau funkcionuoti, reikalinga buvo speciali įranga. Mano tėveliai darė viską, kad galėčiau gyventi kiek įmanoma normalų gyvenimą. Namuose sukūrė man tokią mažą „ligoninę”. Manimi rūpinasi Olštino namų hospiso specialistai: gydytojas, medicinos seselė, reabilitacijos specialistas ir kiti.
Svarbiausia tai, kad visų Jūsų dėka turiu patį naujausią ir geriausią deguonies koncentratorių! Likusią medicinos įrangą – gleivių atsiurbiklį, respiratorių ir visa kita man užtikrina Olštino hospisas. 
Esu labai dėkinga visiems geros valios žmonėms, kurie prisidėjo prie akcijos, padėjo surinkti pinigėlius šiam koncentratoriui. Dabar galiu išeiti su tėveliais ir sesute į kiemą pasivaikščioti ar kur nors išvažiuoti. Jūs net neįsivaizduojate, kiek tai man teikia džiaugsmo!
Nepaprastai Jums dėkoju iš visos savo „silpnos” širdelės!
Marcelina su tėveliais ir sesute Olivija