Gimiau Kalinavo kaimi. Augau dzidelėj Nevulių šaimynoj. Baigus Punsko mokyklų ir liciejų ne visai buvau Ožkinių kolūkin vaikų aukli. Kap dabar, tai būtų vaikų daržalis, ba buvo tep surėdzyta, kad tėvai in talkas, o vaikai – kad nespliantotų – tai atveda in svetainį ir mes keliose globojom juos, valgydzinom, užsiėmėm.
Ištekėjau in Žagarus už Stasio Marcinkevičaus, dzidelio veikėjo, katro neapkentė vieciniai lenkai ir, ko gero, jam sutrukdė ir gyvenc. Jaunas mirė – žuvo, liko neišaiškytas tas žuvimas. Raikėjo toliau pacai su vaikais mažais gyvenc ir duoc rodų. Padėj kiek giminės, kiek kaimynai. Dabar turu langviau, cik kad sveikatos neliko, kų padarysi, alia dziaugiuosi šeimu, kad visi sveiki užaugo, dziaugiuos anūkais ir labai jų laukiu vis. Paima ir pas savi, alia namie visiem kiba gerausia.
Pamenu, kap seniau visko brokau, o kap pažūrau dabar – ko nori cik. Gyvenk ir norėk gyvenc. Geri laikai atėjo, cik aršausia, kad visi skubinas be galo, be mieros ir vis nespėja. Net nežinau, kap man tadu Dzievulis dau jėgų ir padėj vaikus išaugyc ir gaspadarkos neaplaisc, ba gi ir arau, ir akėjau, sėjau, auginau, kad paskui parduoc turėtum ko ir nuspirkc ko kito. Da ir mašinu išmokau važinėc, tai jau buvo langviau. Cik va dabar sanatvėj viskas acišaukia, skauda kojas, rankas, važuoju in sanatorijas, alia namie vis ciek gerausia pasiilsiu.
Dar kici laikai: skarų pylna, gyvenimo pritruks, kad jas visas sunešoc, ir valgio užtenkamai. O seniau: visur skurdas, bėda, badus kožno tankus svecas. Bėda buvo daugumos draugė… Kindzukus po kaptūru virtuvėj dziovinom, tai sykį neilgai dzūvo, ba čigonė nunešė. Pirmiau labai jų buvo, mainė puodus in surinktus skudurus. Žagaruose gyveno nuo sano lietuviai, žydai ir ilgai čigonai, vėliau prisijungė lenkai. Jiej gyveno prie Žagarų bažnyčukei, kitoj pusėj kelio, kur ankscau buvo ancų ferma. Ji buvo nemažai metų apie 1970 m. Čigonai nebi dzyrbo, bet daugiau robavojo, visur mėgo pavogc, tai išnešdavo pagalves, patalynį, patalus. Su vieciniais žmonėm nebendravo, turėjo savo gyvenimų. Čigonai tai romai. Už komunos neturėjo leidzimo prekiauc, todėl ėjo po namus ir siūlė pirkc arba mainyc savo prekį in kitų daiktų. Valkiojos ca šiciej žmonės be užsiėmimo, nemėgo kų dzyrbc, paskui išėjo in Sainus, net ir gyvenvietė iki šandė vadzinama Cyganovo. Paskui išėjo in Suvalkus. Vaikų ca nelaido in mokyklų, gal kiek namie mokino. Jau dainas ir muzikų, savo šokius tai mylėjo. Vakarais susėda taboras prie laužo, tai cik skamba. Neprivalgį, bet mokėjo būc linksmi. Moterys vilkėjo ilgas iki žamės skaras, tai kap pavagia, buvo gerai kur paslėpc. Jiej nenorėjo kad kur dzyrbc ar užsidzyrbc.
Likau našlė su pulku vaikų, nebuvo kam padėc darbų. Kalbinau, atsakė ir niekadu nepasisiūlė padėc, o cik ateidavo paprašyc ar pavogc. O tai mokėjo apsukc galvų. Ateidavo prašyc valgio. Jei ir paduodu kiek, tai da kiek pacys pasivagia ir in kojas per kalnų… Ir nėr, nepasivysi, neacimsi… Sykį beveik visų mėsų rūkytų išnešė per pravirų langų.
Maža būdama labai mylėjau dainas ir dainuoc mėgau. Šaimoj buvau vyrausia ir tėvo ranka, o sesuoj Danutė (Dzemionienė) silpnesnė, smulkesnė, jos gailėjom, neėmėm prie dzidelių darbų. Janutė dar jaunesnė, o brolis Kostas jauniausias. Rimas brolis labai neklusnus, baisi neklaužada. Dainuodavom aidami in laukus. Mamutė kap užtrauks, ir jau aina daina paskui dainų. Sunkus jos buvo gyvenimas ir ne visadu gerai dainavosi… Kap mokytojas Lisakauskas žanijosi Punski, tai mes, vaikai, jiem palei bažnyčų padainavom. Iš Kalinavo anksci ėjom in Punskų, kad rycinėse mišose būc. Už komunizmo tai rycinės ankscyvos pamaldos būdavo.
Dabar lietuvių grupė suveinam Milošų giminaicų dvaran Krasnagrūdoj ir dainuojam, giedam Marijos garbei. Pamokina chorvedys Wojciech Szreder. Jis atsikėlis iš Kurpie, tį panašūs kap lietuvių paprocai.
Mano uošvis Stasys Marcinkevičus su Česlovu Milošu kalbėjos ne sykį lietuviškai. Tai žinau, kad jis mokėjo gerai ir lenkų, ir lietuvių.
Marcinkevičai in Žagarus atėjo iš Lietuvos Pazapsių. Buvo laikas, kap Berznyki pas klebonų du (būsimas uošvis su savo jaunesniu broliu) ganė klebono gyvulius. Tai šitas Stasys Marcinkevičus (gimis 1902 m.), mano vyro tėvukas, atėjo užkuru in Žagarus, o jo brolis in Basius, sulenkėjo. Tokia pana Kijrauskaitė iš dvaro priėmė, Lietuvoj mirė… Liko maži du našlaicai Pakutkai iš Zoleckų, tai mano uošvis padėjo juos augyc. Klausiau, kap davė rodų. Sakė, tai Stasio pusseserė ir jos sesuoj padėdavo. Tį daugiausia lietuvių iš Lietuvos buvo priėjį ir beveik visi sulenkėjo. O Marcinkevičų Pazapsiuose buvo daug.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl