Mistikas ar visų laikų pranašas?

Kas šiomis dienomis susimąsto apie Oskarą Milašių? Retas tik gūžtelėja pečiais, o tie, kurie domisi literatūra, renkasi savo menkystei artimus kūrinius – ankstyvą poeto kūrybą. Nedaug žinome apie Oskaro Milašiaus pranašystes ir kad jose kalbama, tarp kitko, ir apie Seinus.

Antai garsiojo viduramžių pranašo Mišelio de Nostradamo (Michel de Nostredame) pranašavimai plačiai pažįstami pasauliui. Jie abstraktūs, laisvai pritaikomi įvairiems laikams ir įvykiams. Milašiaus pranašystės kitokios. Jis drąsiai kalba apie artėjančius šio pasaulio įvykius.

Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) – kas jis? Neeilinė ir lietuviams, ir prancūzams asmenybė? Lietuvių, o gal lietuvių-prancūzų, prancūzų-lietuvių poetas, intelektualas, simbolistas, mistikas, pranašas? Lietuvių istoriografijoje galime perskaityti, kad O. Milašius – tai lietuvių kilmės prancūzų poetas. Ar pagrįstai? Airijos dramaturgas Samuelis Beketas (Samuel Barclay Beckett) rašė anglų kalba, vėliau (nuo 1945 m.) prancūzų, bet niekas jo nevadina airių kilmės anglų ar prancūzų literatu. Pavyzdžių galima ieškoti ir arčiau. Antai M. Daukša kūrė lenkiškai, Jonas Radvanas – lotyniškai, bet jie neginčijamai lietuvių rašytojai.

Žinome, kad Oskaras Milašius gimė 1877 m. Čerėjos dvare (Baltarusijoje) bajorų šeimoje. Tikėtina, kad šis dvaras buvo Sapiegų giminės tėvonija, kurią 1802 m. nupirko Oskaro prosenelis ar senelis Juozapas Milašius. Tai davė pradžią baltarusiškajai Milašių giminės šakai. Milašiams priklausė dvarai Mogiliovo, Vitebsko ir Minsko gubernijose. Vyresnioji Milašių šaka Lietuvoj įsikūrusi nuo XIII amžiaus Labūnavos, Serbinų ir Anuševičių dvaruose (dabartiniame Kėdainių raj.). Tai lietuviškoji šaka. Seni šios šakos dokumentai liudija, kad Milašiai kilę iš Loznicos serbų valdovų giminės. Tiek apie Milašiaus giminės medį.

Įsidėmėtina, kad būsimasis poetas, būdamas bajorų kilmės, buvo auklėtas lenkų dvasia, kas tais laikais buvo normalu. Lenkiškumas O. Milašiaus nepatraukė. Nuo vaikystės jis jautėsi esąs lietuvis, pradėjo tolti nuo lenkų tautos ir kultūros. „Keistuolis tėvas įskiepijo man pagarbą lietuviškai mūsų giminės kilmei, taip pat ir nepasitikėjimą Lenkija, lydėjusį mane visą gyvenimą. (…) aš priklausiau labai senai lietuvių šeimai, sulenkėjusiai, kaip ir visos mūsų krašto didikų šeimos“, – rašė O. Milašius.

Poetas ne kartą didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba. Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai. Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – raktas į Europos praeitį.“

Panagrinėkime, kas O. Milašiaus tėvai. Tėvas Vladislovas Milašius buvo išdidus ir ūmaus charakterio žmogus. Jis vedė žydaitę Rozaliją Mariją Rozental. Ilgą laiką dėl tėvo giminės priešpriešos ir paniekos jie gyveno nesusituokę. Apie tėvus O. Milašius rašė: „Tėvas medžiodavo Afrikoje, Čerėjoje bandė skraidyti balionu. Kartais jis sirgo persekiojimo manija. Auginosi plaukus, nudribusius iki juostos, kiauras dienas sėdėdavo rūsyje, apsikabinęs išgaląstą kirvį. Vieną sykį mėgino padaryti charakiri senovišku kardu (…). Tėvas nekentė dvasininkijos.“ Oskaro motina Marija Rozental, lenkų kilmės žydaitė – buvo rabino duktė. Oskaras ją apibūdina tokiais žodžiais: „Ji neišpažino jokios religijos. Mane persekiojo savo saldžia žydiška meile. Materialistiška ir nesuprantama motinos meilė man taip įkyrėjo, kad norėdamas išvengti emocijų, kurias sukeldavo jos artumas, anksti ėmiau slapstytis nuošaliose parkų ir sodų vietose.“ Pagal žydų tradiciją, tautybė paveldima iš motinos, bet motinos tautai Milašius nereiškė simpatijos ir su ja pats nesitapatino.

1899 m. Milašių šeima persikėlė į Paryžių. Oskaras, baigęs licėjų, studijavo Rytų kalbas, tarp jų ir hebrajų. Išmoko keletą Europos kalbų, kuriomis kalbėjo laisvai. Būtų galėjęs lengvai rasti tvirtą pripažinimą Lenkijoje. Užteko tik „nueiti ir apsivainikuoti Varšuvoje su daugeliu kitų lietuvių iš mano pasaulio. (…) Aš tikėjausi atliksiąs naudingesnį darbą, pasilikdamas po kukliu lietuviškuoju kryžiumi“. Apie lenkus rašė: „(…) visoje Europoje nėra kvailesnio, nieko taip giliai nuklimpusio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta (…). Melagystė, suktumas augte įaugo į lenko kraują. Patys dejuoja, vaidina kankinius, bet su didžiu įžūlumu skriaudžia tautines mažumas.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, O. Milašius kviečiamas dirbti Lietuvos atstovybėje Paryžiuje. Čia jis rašo: „Aš būčiau laimingas, pagal savo išgales galėdamas prisidėti, grąžinant taiką mūsų brangioje Lietuvoje, taip skaudžiai nukentėjusioje“. O. Milašius dirbo Lietuvai išsijuosęs. Kun. Pijus Bielskus apie jį rašė: „(…) geresnio pasiuntinio už Milašių sunku rasti ir norėti. Tas žmogus dvasia ir kūnu pamilęs tėvynę Lietuvą, jos laisvę, nepriklausomybę ir atgimimą“. Ne kartą O. Milašius yra pasakęs, kad „vardas Lietuva užvaldė jo protą ir jausmus“.

O. Milašius rašė prancūzų kalba, nes šią kalbą geriausiai išmanė, Prancūzijoje gyveno, ėjo mokslus. Vertė į prancūzų kalbą lietuvių liaudies pasakas, dainas, savitai jas perkurdamas ir papildydamas. Žavėjosi Vinco Kudirkos asmenybe, jo poezija, Juozo Tysliavos kūryba, Kazio Šimonio ir M. K. Čiurlionio paveikslais.

Pirmasis O. Milašiaus eilėraščių rinkinys „Poeme de Desadences“ pasirodė 1899 m. Vėlesnieji jo rinkiniai „L’Amcrieuse Initiation“, „Sept Solitydes“, „Les Elemen“ užtikrino jam garbingą vietą tarp žymiausių prancūzų poetų.
O. Milašiaus gyvenimą lydėjo vienatvė ir kančia. Paskutiniais gyvenimo metais jis pasitraukė iš žmonių tarpo. Mirė 1939 m. kovo 2 d. Fontenblo.

 ***

 Palyginti nedaug kalbama apie O. Milašiaus pranašystes. 1914 m. gruodžio 14 d. jis, būdamas pilno proto ir visiškai budrus, pajuto visame kūne neįtikėtiną pasikeitimą, lyg galėtų pakilti ir skristi erdvėje. Apie tai jis rašė: „Po valandėlės aš jau buvau netoli didžiulio melsvomis miglomis apgaubto kalno viršūnės, o tos miglos buvo neapsakomai švelnios ir perregimos“. Oskaras dėl regėjimų nejautė pasididžiavimo. Jis laikė save menku, silpnu ir nuodėmingu, nežinojo, ar tai ateina iš Aukščiausiojo, ar tai tik piktojo gundymai, apgaulė, liguistas apsirikimas, senatvės požymis? Ėjo bažnyčion, klaupėsi prie klausyklų, nusižeminęs išpažino kaltes. Ilgainiui suprato, kad ateitis atskleista ne tam, kad ji baugintų žmones, bet kad niekada neišsipildytų.

Įdomios O. Milašiaus pranašystės apie artėjantį karą ir jo padarinius. Lenkijos ir Vokietijos karas daug kam atrodė neišvengiamas. Nereikėjo aiškiaregių. Žinia buvo, kad Vokietija nenurims dėl „koridoriaus“, o lenkai jo neatiduos. Milašius pranašavo, kad, „jeigu karas kiltų vėliau nei 1933 m., jo pasekmės būsią žiaurios, peržiūrėta bus daug tarptautinių sutarčių.“ 1933 metai nubrėžia takoskyrą. Hitlerio atėjimas į valdžią yra vienas iš lemtingiausių tragiškų XX a. momentų. Vėliau Milašius pranašauja, kad „karas prasidės 1939 m. iš keturių pakto“. Pasak Milašiaus, „per keliolika dienų žlugs pilsudskinė Lenkija. Šis smūgis Lenkijai daug kainuos, bet proto neduos.“

Pasak O. Milašiaus „neliks ir Lietuvos. Ji daug kentės už negimusių kūdikių žudymą, pederastų, homoseksualistų, sodiečių nuodėmes (…), besaikį malonumų ieškojimą (…). Tūkstančiai lietuvių patirs ašaras, kalėjimą, bus išrauti ir perkelti į amžiną ledą ir sniegą. (…) Kadangi lietuviai per daug mylėjo žemiškąją tėvynę, svetimų engėjų bus išmokyti neturto“.

Įdomi yra Milašiaus užuomina, kad Lietuva atsiims prarastas žemes su sostine Vilnium.

Milašius pranašauja, kad „Prancūzija bus padalinta pusiau, o Paryžius vergaus vokiečiams“. Tiksliai taip ir įvyko. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.

Pasak pranašo, „nieko gero laukti negali ir hitlerinė Vokietija. Ji žlugs. Kazokų raitelių kanopos mindžios Berlyno gatvių akmenis. Valstybė bus išdraskyta. Norės susijungti, bet neturės valios. Ji ilgam neteks savo sostinės, bet… amžiams Vokietija nebus pasmerkta. Per karą ir po jo Anglija nusilps, praras savo kolonijas Indijoje.“

Milašius užsimena ir apie artėjantį holokaustą, kad „hitlerinė Vokietija išžudys daug žydų, bet ir iš jų pačių bus pareikalauta lygiai tiek pat aukų.“ (Žydų žuvo 6 mln., vokiečių 6,5 mln.) Įsimintina ir tai, kad „kai kuriems lietuviams bus siaubinga prisiminti, kad prisidėjo prie žydų žudymo. Galiausiai žydai vėl turės savo valstybę“.

Pagal Milašių, žmonės gaus baisų, viską griaunantį ginklą. „Užteks vos saujelės tos medžiagos, o miestai virs pelenais, geležis sutirps į vašką, akmenys liepsnos kaip popierius. Ginklas bus daug kartų baisesnis už dujas, patrankas, tankus, lėktuvus. Juo bus galima sunaikinti žemę. (…) Žemė degte degs. Žolė šimtmečiais neaugs.“

Milašius pranašavo, kad nieko gero negalima tikėtis ir po karo. „1939 metų karas bus seniai pasibaigęs. Žemę slėgs naujos nuodėmės, dvasinės, stichinės, ekonominės. Vietomis drebės žemė, vietomis siaurės vandenys, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Žmonės ims šnekėti apie pasaulio galą. (…) Pirmieji pasaulio pabaigos ženklai pasirodys JAV.“

Kalbėdamas apie Lenkiją Milašius pranašauja: „Lenkiškas katalikiškas tikėjimas, prisotintas atgimusiu fanatizmu, dar kartą pakels galvą. Ilgą laiką čia bus nei šiokia, nei tokia taika, bet šioji taika lenkus labiau išvargins nei karas. Lenkai šauks „Laisvės, laisvės“ (…) Lenkija paskęs šiurpesnėje anarchijoje negu Žečpospolitos laikais.“

Milašius perspėja lietuvius: „Jei klestės paleistuvystės, girtavimai, visokie iškrypimai, neapykanta, masinis melas, masinės vagystės, pridengtos tariamos tiesos vardu, tai (Lietuvos – red.) sunaikinimo bausmė artėja sparčiais žingsniais“. Išsigelbėjimo jis pataria ieškoti sekant Pranciškų Asyžietį ir Izidorių Artoją. Kitų tikėjimų žmonėms sektinas būtų Vydūnas.

Yra viena Milašiaus pranašystė dėl Seinų. „Lenkija stiprės, geis atkurti senąją valdžią, bet nepasimokys iš praeities klaidų. Seinuose ir kitur uždraus lietuviškai melstis, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.“

Lietuvos konsulato Paryžiuje nariai netikėjo Oskaro Milašiaus regėjimais. Daug pranašysčių išsipildė neįtikėtinai tiksliai. Kai kurios ateities vizijos gal dar prieš mus? Pagal Milašių, dėl kažkokių priežasčių dalis Mėnulio nukris ant Žemės. Pasikeis jos išvaizda, išnirs Mėnulio jūra. „Jūrose atsiras naujos salos, kalnai, pasikeis dabartinis žemynų vaizdas.“ Žiauri revoliucija kils JAV. Rusijos 1917 m. revoliucija, palyginti su ta, atrodys kaip vaikų žaidimas. Amerikos laukia sunaikinimas ugnimi ir Anglijos sunaikinimas vandeniu. Visa tai įvyksią, jei žmonija nepasitaisys ir nesugrįš prie Dievo.

Pasak Milašiaus, „JAV materializmas pakerta bet kokį idealistinį nusiteikimą. (…) Dvasiniai reikalai amerikiečiam nerūpi. JAV net ir kapines pavertė pelninga įmone. Mokslas, menas, literatūra, kultūra, dora, religija – viskas pajungta tik pinigui.“

„Aš bijau galvoti, tačiau Mėnulio jūra gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynų“, – pranašavo Oskaras Milašius.

Sigitas BIRGELIS, punskas.pl