Skanseną statyti pradėta 1986 metais. Šią kultūrinę investiciją parėmė visuomenė, nemokamai atiduodama statybinius objektus bei vidaus įrangos daiktus. XIX a. pabaigos - XX a. pradžios kaimo sodybą pastatyta kairėje kelio į Seinus pusėje už pusės kilometro nuo Punsko, netoli kelio, nedidelės kalvos papėdėje. Rekonstruotos sodybos forma primena kvadratą. Kiekvienas pastatas stovi atskirai. Arčiausiai kelio atsirado dvejų durų kluonas, į kelią nugrįžtas nugara su peludėmis. Priešais kluoną lygiagrečiai stovi namas, o viename šių trobesių gale skersai išsidėstęs tvartas, kitame - svirnas. Kieme tarp namo ir svirno iškastas šulinys su iškelta svirtimi. Tai tipiška kelių pastatų sodyba, labiausiai būdinga šiauriniam Seinų regionui.
Gyvenamąsis namas. Gyvenamąjį namą sudaro du galai ir priemenė. Viename gale įrengta aukšta molinė krosnis, kerčioje tarp langų stovi stalas, pasieniais nutįsę suolai. Čia aptinkame ir ratelį bei kraičio skrynią, lovį mėsai. Seniau virtuvėje vyko visas gyvenimas. Vyrai kortuodavo, moterys verpdavo ir dainuodavo. Žymią namo dalį užima priemenė. Iš jos kopėčiomis galima užlipti į palėpę. Priemenėje kitados laikyta kiaules. Ten ruošta joms ėdalą ir šerta.
Tvartas ir kluonas. Tvartas pertvaromis suskirstytas į tris dalis, turinčias iš kiemo kiekviena savo duris. Tvarte atskirai buvo laikomos karvės, atskirai kiaulės, arkliai, avys. Kluone laikyta laukų derlių bei padargus. Ten kitados spragilais kulta javus. Šiuo metu skansene esantis kluonas turi jau kitą paskirtį: jame vyksta vaidinimai. Viduje žiūrovams įrengti suolai ir scena artistams.
Visi pastatai yra mediniai, ręstiniai, iškelti ant akmenų, lengvai surištų kalkėmis ir cementu. Stogai dengti šiaudais. Prie namo iš kiemo pusės įrengtas gėlių darželis, už namo yra daržas, kuriame pasodinta ir vaismedžių. Čia pat prie daržo žvilga tvenkinio, ar veikiau kūdros, vanduo. Pastatus sieja medinė tvora. Sodybai priklauso dar ir už kūdros stovintis mažas svirnelis su priesvirne bei medinis kryžius. Už kluono prie kelio stovi maniežius.
Skanseno pastatų dvi paskirtys: turi jis muziejinę vertę ir kartu sudaro neblogas klojimo teatro patalpas. Čia vyksta sambūrių peržiūros ir liaudiški koncertai. Skanseno lankytojus sveikina vartai, esantys pačioje kalvos viršūnėje.
Turistams, norintiems lankyti skanseną, patartina kreiptis į Lietuvių kultūros namus. Jų darbuotojas kažką skirs arba pats jus pavedžios ir papasakos apie šią ūkininko sodybą.
1958 metais pasitinkant Naujus Metus, suvaidinta Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės idilė Kuprotas oželis, kurią režisavo Juozas Vaina. Šitaip gimė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras. LKN klojimo teatras LKN klojimo teatras prie etnografinės sodybos Punske Taip su trumpomis pertraukomis iki 1985 metų suvaidinta 8 spektakliai (A.Vienuolio, J. Grušo, B. Sruogos, K. Binkio, Žemaitės). Kadangi tikrų režisierių mūsų krašte nebuvo, vaidinimus paruošdavo dažniausiai mokytojai, bei Lietuvių kultūros namų darbuotojai (Juozas Maksimavičius, Jonas Karčiauskas, Petronė Jakimavičienė, Teresė Vainienė, Jūratė Kardauskienė). Vaidinimai vyko dažniausiai ūkininkų kluonuose. Buvo ir tokių laikų, kai reikėjo iškulti rugius, sunešioti šiaudus, pasipuošti kluoną berželiais, audiniais, sunešioti balkius ir lentas (padaryti žiūrovams sėdėjimą) ir tada jau galėjome vaidinti. Nuo 1986 metų iki šiol su klojimo teatru dirba Teklė Paransevičienė, o vaidina visi, kas tik nori ir gali paaukoti savo laisvalaikį. Žinoma aktoriai visą laiką keičiasi. Priklausomai nuo veikalo, vienais metais būna daugiau, kitais mažiau, vidurkis apie 10 artistų. Paskutiniu laiku tai yra studentai bei dirbantis jaunimas. Kasmet pastatomas mažiausiai vienas lietuviškas vaidinimas (P. Vaičiūno, A. Fromo-Gužučio, Žemaitės, A. Griciaus, J. Skinkio, J. Žalpio, Al. Tarasonio). Švenčiant 45 metines, vaidinome 31-ąjį spektaklį, tą patį Kuprotą oželį, kuriuo prasidėjo ši veikla. Malonu buvo susitikti su pirmais aktoriais, juos pagerbti ir pabendrauti. Vaidiname savam krašte ir visur, kur mus kviečia. 1990 metais mūsų teatro grupė pirmą kartą išvyko į Lietuvą -KLOJIMO TEATRŲ KRIVŪLĘ, į Paragius. Su trim maišais rekvizitų važiavome traukiniu per Gardiną į Vilnių. Šioje šventėje dalyvaujame jau kasmet: 1991m. Griežionėliuose, 1992m. Punske, 1993m. Agluonėnuose, 1994m. Telšiuose, 1995m. Kretingoje, 1996m. Ukmergėje, 1997m. Klaipėdoje, 1999m. Medvėgalyje, 2000m. Niūronyse, 2001m. Nasrėnuose, 2002m. Agluonėnuose, 2003m. Laukuvoje, 2004m. Kalvarijoje. Iš visų krivūlių grįžtame laimėję premijas, (Sąjūdžio, Telšių vyskupijos, triskart Valstiečių laikraščio, seniūnijų ir kitokių) o 1997m. Klaipėdoje režisierė Teklė Paransevičienė apdovanota Didžiojo gintaro garbės ordinu ir suteikta jai teisė tituluotis Didžiojo gintaro ordino kavalieriumi. Dalyvavome klojimo teatrų šventėse - Pastogė, Atspindžiai, kurias ruošia Lietuvos kultūros centras, kurios vyko: 1998m. Kalvarijoje, 1999m. Jurbarke, 2000m. Lazdijuose. Labai mielai dalyvavome ir kitokiose teatrų šventėse: 1995m. Jurbarke, 1997m., 1998m. ir 2001m. Tautkaičiuose, 1993m. Palangoje, 2000m. Balkūnuose ir Alytuje, 2002m. Naujoje Kirsnoje, 2003m. Agluonėnuose, Šiauduvoje, Kumečiuose, Kalvarijoje ir Sangrūdoje, 2004m. Liubave, o taip pat Tarptautiname teatrų festivalyje: 1994m. Trakuose, 2000m. Paluobiuose, 2001m. Kurtuvėnuose, 2002m. Taujėnuose ir Paragiuose, 2003m. Trakuose. Image Kumečiuose... Visos šios išvykos į Lietuva, tai yra mums graži dovana, didžiulis džiaugsmas ir atpildas už mūsų darbą. Čia sutinkam senus ir naujus pažįstamus, pasidaliname patirtimi ir rūpesčiais, pasimokome įvairių sceninių mandrumų. Būnant arčiau Baltijos jūros, visada randam laiko atsigaivinti jos bangose, aplankėm Rygą, o taip pat aplankom žymesnes istorines vietas Lietuvoje. 1992 metais atidarytas Punske skansenas etnografinė sodyba, kurioje vyksta mūsų teatrų šventės, klojimo teatrų festivaliai, kuriuose būna gausu žiūrovų ir svečių iš Lietuvos. Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatro užduotis yra išsaugoti savo tėvų ir senelių gimtąją kalbą, palaikyti tradicijas, puoselėti lietuvių kultūrą, todėl ir statome lietuvių klasikų dramaturgų pjeses. Jos yra artimos mums ir mūsų krašto žmonėms, kadangi jos atspindi lietuviško kaimo ir jo žmonių gyvenimą, papročius, tarpusavio santykius. Nors mes gyvename atskirti nuo Lietuvos, visa širdimi stengiamės nenutautėti, kūnu ir siela išlikti lietuviais.
Režisierė - Teklė Paransevičienė
