Lengvai atėjo, lengvai ir nuėjo. Taip sakome matydami, kaip eikvojami lengvai įgyti dalykai. Kiekvienas norėtume, kad padovanotas daiktas nebūtų numestas arba išmestas, bet įvertintas ir juo pasidžiaugta. Vaikai, stebėdami tėvų elgesį, turėtų taip pat pasimokyti, kaip reikia vertinti ir džiaugtis. Nesvarbu, kad jie viskuo aprūpinti. Reikia mokėti taupyti, gerbti palikimą ar padovanotą daiktą. Tada ateitis bus šviesesnė. Kai ką paaukoji – pats jautiesi geriau. Tačiau jei sužinai, kad ta auka (arba dovana) nuėjo veltui, nebuvo įvertinta, nusivili. Jau geriau būtum nesužinojęs.
Svetimas turtas niekam naudos neatneša. Mano teta pasakojusi:
– Anais metais, kai dar dirbau, sykį radau 200 zl banknotą. Nepaėmiau. Grįžusi pasigyriau kaimynei. Ta išbarė sakydama: „Būtum man atidavus – būčiau skolą grąžinusi“.
Kai dirbau konduktore – o dar prieš dešimtį ir daugiau metų autobusais keliaudavo labai daug žmonių, būdavo didelė kamšatis, tad ne vienas pamesdavo kokius savo daiktus, ne sykį radau tarp sėdynių laikrodėlį. Žinojau iš savo tėvų ir patirties, kad „svetimas turtas niekam naudos neatneša“. Tad nunešdavau „špitolėj“ prie Punsko bažnyčios gyvenusiai Malinauskaitei, ši perduodavo klebonui, o tas per mišias paskelbdavo, kad rastas toks ir toks pamestas daiktas.
Vieną dieną net du laikrodėlius radusi lekiu iš autobusų stoties perduoti tai bobelei. Atbėgusi atgal matau minią žmonių. Kada jiems spėsiu parduot bilietus? Vairuotojas nerimsta, žmonės sulipa, laikas išvykti. Aš skubu parduoti bilietus. Štai jau ir Šipliškės, o dar ne visi nusipirkę bilietus. Kaip sykis – bilietų kontrolė… Prisipažįstu, kad nespėjau visiems parduoti. Gaunu įspėjimą ir baudą (paima trijų mėnesių premiją). O algos tuomet buvo ne per didelės. Be to, sesės ūkyje nelaimė – trobesiai sudegė. Norėčiau jai padėti, o pati neturiu nei duonai… Prisiminiau, kad vienoj pievoj vis auga daug rūgštynių. Pagalvoju: pririnksiu, parvešiu, gal kaimynės kiek sumokės, vis nors duonai bus. Nuvažiuoju, renku. Tik štai pamatau, kad kažkas ant žemės tviska. Nagi pasirodo, kad tai 200 zl banknotas! (Tviskėjo jo nenuplaunamas ženkliukas.) Kaipgi jo nepaimsi, kad jau tokia bėda prispyrusi. Aišku, padėkoju visų pirma Dievuliui. Pinigas ilgai gulėjęs, išblukęs, bet nunešu jį į maisto parduotuvę. Pardavėja pavarčiusi priima, sakydama, kad ir taip neš į banką, o ten jį pakeis. Užteko šio banknoto ir aukai, ir savo reikmėms.
Paskui taikėsi pamesti ir pačiai. O sykį mane apgavo užėjusios čigonės. Jos neva norėjo vandens tyrimą atlikti. Viena paprašė stiklinės vandens, o kita tuomet jau naršė mano popierius, vokus. Svetimu ne visada galima pasitikėti. Tuomet kaip sykis tiesė vandentiekį ir praeivės tuo pasinaudojo.
Sakoma: „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs, nes svetimas turtas išves ir tavąjį turtą“. Ir tėvai, ir tetos patardavo: jei ką radai, tai nunešk ir tegu paskelbia, tegu daiktas patenka į savininko rankas. Jei pasisekė ką rasti, tai bus taip, kad teks ir pamesti. O jei labai liūdi pametęs, žiūrėk, netikėtai gali rasti kieno kito ką pamesta.
Staselė Šeštokienė porina:
– Jei nori su kuo susipykti, tai jam ką nors paskolink. Kai ilgai nenorės atiduoti, tikrai susipyksite. Tokių atvejų šiandien daugybė…
Yra toks posakis: „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Kai tau kas ką duoda, tai neklausinėk, kiek tai kainavo, iš kur ėmė, tik džiaukis ir nepamiršk padėkoti.
Neužmirškime dar vienos svarbios gyvenimo tiesos: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Jei pats esi niūrus, nesitikėk ir iš kito gerumo.
Einu su kaimynu. Jis pamato 20 grošų. Sakydamas: „Va Dzievulis davė, reikia paimt“, pasilenkia ir – kelnės tik drrrrr… Vėliau susitikęs sako: „Žinai, man per tuos 20 gr reikėjo siuvėjui už kelnių susiuvimą sumokėti 20 zl“. Nei juoktis, nei verkt.
Draugas Gintaras sako: „Pirma reikia mesti, kad paskui rastum…“. Aišku, tai tiesa.
Lengviau gyventi, kai mažiau nervinamės, o daugiau džiaugiamės, juokiamės. Juokas prailgina gyvenimą. Besijuokiąs žmogus nesensta.
G. Pakutkienė, punskas.pl