Perėmiau iš tėvų gimtinės ūkį. Ištekėjau už Jurgio Svetlausko ir abu ūkininkavome. Užauginome tris dukras. Vienai iš jų aprašėme ūkį. Ji sukūrė lietuvišką šeimą. Gražino, gerino gimtinės ūkį. Dabar čia malonu lankytis. Kokia pažanga! Tai ne seniau, kai viską darėm rankom, šakėm, grėbliu, arkliais… Reikėjo sunkiai dirbti.
Aprašę ūkį, su vyru ir jauniausia dukra apsigyvenome daugiabutyje Seinuose. Šilta, jauku, geri kaimynai, tik butas ketvirtame aukšte, nėra lifto, tai sunku ir nulipti, ir užlipti. Gerai, kad turime didelį balkoną, kur kasmet dukra prisodina daug gėlių – kaip darželyje prie gimtųjų namų. Čia taikosi, kad ir bitelė sudūzgia, ir peteliškių atskrenda, užauga ir ne vienas pomidoras. Sveikata ne per gera ir metų našta kliudo judėti. Jau tik į balkoną galiu išeiti pakvėpuoti grynu oru. Seniau mama vien žoleles vartodavo, o aš imu visokiausius vaistus. Triskart per savaitę apsilanko medicinos seselė – patikrina spaudimą, vaistus. Tik gyventi… Ačiū Dievuliui, kad mane dar čia laiko. Vyras mirė. Likau su dukra. Ji ir nuperka maisto, ir paruošia pietus. Kur geriau bus, jei ne prie savų vaikų? Daugelis patenka į prieglaudas. Gal ten irgi gerai, bet savas vaikas vis tiek labiau rūpinsis tėvais, kad ir jie ne tokie kaip jų vaikystėje – ne jauni, gražūs, o su raukšlėmis, stori, nesveiki, šlubi, susirietę…
Prisimenu, seniau tai tik žolelėm gydėsi žmonės. Kaimuose buvo tokios bobom vadinamos pribuvėjos. Pas mus Savukienė priimdavo gimusius vaikelius, paskui jos duktė Teofilė. Bubeliuose – Verkevičienė, Skarkiškėse – Zuikienė, Klevuose – senoji Marcinkevičienė (Vinco ir Ignoto mama) „gaudė vaikus“. Kai ji mirė, tai Vilkapėdžių Leonavičienė priimdavo. Ji pati buvo pagimdžius 13 vaikučių, tad ir kitom padėdavo.
Visko taikėsi, bet kai viskas gerai, tai kad ir menkesnis gimęs vaikas – užauga. Daug gimdavo, daug nesveikų ir mirė. Sakydavo: jei Dievulis davė, tai ir išmaitins. Va kai tokiai Kmieliauskienei per vėlai parvežė pribuvėją, tai mirė vaikutis. Daug mirė ir jaunų mamų gimdydamos – dėl švaros stokos ir dėl kraujavimo. Nemažai taikėsi užkrėtimų, gangrenų. Vyrai, likę našliai su mažais vaikeliais, dar kartą vesdavo. Mūsų kaime mirus abiem tėvams tokia Danutė pati šėrė vargšė gyvuliukus, melžė, nešė šienelį. Jai 10 metukų buvo, kai liko našlaitėlė. Kiek padėjo tetos. Paskui užaugusi ištekėjo kažkur prie Punsko, o šitą ūkelį pardavė.
O kaip seniau žmonės gydėsi? Kad vaikams nešustų pažastys ir kirkšnys, tai darė iš supuvusio medžio (sijodami) tokią pudrą ir ja barstė. Ramunėlių arbata plovė pūlius prie akučių. Liepžiedžių arbata tiko nuo kosulio. Virė kmynus arba aviečių lapus. Sumaišo su vyšnių lapais.
Augo tokia aukšta žolė, kunigažole vadinta. Geltonai žydėjo. Tai mama visą augalą džiovino. Mano mama Marė (kilusi iš Rakelijos Pakutkų šeimos) šitą augalą labai vertino.
Įkaitina, būdavo, plytą (arba akmenį), į geldelę visokių džiovintų žolelių prideda, užpila vandeniu ir įdeda tą įkaitusią plytą. Užsidengia galvą lininiu audiniu ir kvėpuoja. O paskui dar kojas mirkė. Šnekėjo, kad baltosios dilgėlės tai nuo visko padeda.
Buvo tokios aštresnės, smulkiais lapeliais dilgėlės. Ir švelnesnės, didesniais lapeliais. Nusiskynę saują dilgėlių mušdavo kojas. Tai kaip kamparas. Pienių, ajerų šaknis rinko, džiovino ir sau, ir parduoti. Virė dilgėlienę – tokią sriubą, truputį užbaltintą arba su spirgiais, bulvėm, gruce.
Vaikučiams rankų delnus ir kojų padus patrina, būdavo, česnaku – tai sakydavo, kad kirmėles išvaro iš vidurių. Česnaką virė su pienu ir valgė.
Baisiai išberdavo ir nugarą, ir kojas votimis. Žinia, seniau nuo pavasario iki rudens vaikai basi, nors ir dideli daugiausia basi. Peršąla, tai ir votys užpuola. Tai nuskuta liepos žievės, paskuta medžio kamieno, sumaišo su grietine ir deda ant voties. Ant jų dar dėjo virtų linų sėmenų.
Kai skauda pilvą, duoda pelyno pakramtyt ar pelynų arbatos. Tai kartu! Net krečia pagalvojus. Bet kad sveika, tai turėjom gert. Klausėm tėvų. Dėjo šalto vandens kompresus.
Nebuvo daktarų, tai vieni ką žinodami persako kitiems, ir taip gydėsi. Pirmas daktaras Seinuose buvo pavarde Golubas, paskui atėjo Ritleris, kilęs nuo Vilniaus.
Vargingai žmonės gyveno, bet draugiškai. Sueidavo į talkas, o vakarais pasakojo pokštus ar baisias istorijas. Mes, penkios dukros, būdamos mažos, ant krosnies sulipusios labai mėgom klausytis. Paaugusioms reikėjo eit užsidirbti duonos. Neramūs paskui karo laikai atėjo. Kaimynai, atėję vieni pas kitus, šnekėdavo, kad ateis tokie laikai, kai reiks palikti gimtus namus ir keliauti nežinia kur. Aš klausydavausi jų pokalbių, bet tik dabar suprantu, kaip turėję būti baisu.
Ačiū už pasakojimą.
G. Pakutkienė, punskas.pl