Portalo punskas.pl redaktorius Sigitas Birgelis kalbina rašytoją, teatro ir kino režisierių Vytautą V. Landsbergį.
Sigitas Birgelis: Visiems įdomu, ar garsiojo tėvo pavardė padėjo Tau karjeroje, ar trukdė?
Vytautas V. Landsbergis: Pirmiausia noriu pasakyti, kad savo tėvuką labai myliu ir didžiuojuosi juo dėl to, ką jis padarė, ką daro. Skauda kartais, kai matau, kad galėjo padaryti geriau, tačiau nėra neklystančių žmonių. Mes turime išmokti vertinti žmones, kurie stengiasi tarnauti Tėvynei.
O dėl pavardės tai reikalas sudėtingas. Lietuvoje aktyvus politikas niekada nėra mylimas, nebent stengiasi visiems įtikti ir patikti. Tėvukas nėra toks. Jis sako teisybę, kaip jam atrodo. Jis kovoja už ją. Aršiai kovoja. Tos kovos skiedros lekia ant šeimos ir vaikų. Nuvažiavus kur į kaimą pakoncertuoti neretai salė būna pustuštė. Iš organizatorių išgirsti, kad žmonės kalba: „Ė, tai to Landsbergio sūnus. Neisim mes į tą koncertą.“
Būna simpatijų ir antipatijų, tai natūralu. Yra žmonių, kurie vertina tėvuką, jo nuveiktus darbus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Su tokiais žmonėmis lengva ir paprasta kalbėtis. Mes tada ne tik dainuojame ir apie kūrybą kalbame, bet ir apie valstybės kūrimą.
Man atrodo, kad tėvo pavardė nepadėjo man geriau rašyti pasakų, kurti spektaklius ar filmus. Bet ir netrukdė. Gal buvo šiek tiek lengviau, nes galėjai patekti pas kokį nors įtakingą verslininką, kaip antai Bronislovą Lubį, dabar jau mirusį, ir paprašyti paramos. Jis buvo žmogus, kuris rėmė daugelį mano filmų apie partizanus. Tai mano mažoji kultūros ministerija, nes Lietuvos valstybė kažkodėl tų filmų nerėmė. Kai nebeliko B. Lubio, aš turiu ieškoti kitokių būdų, imtis kitokių darbų, ieškoti kitokio egzistavimo būdo. Negaliu savo profesijoje reikštis.
Jei būčiau Petraitis, nueičiau pas kokį verslininką, gal duotų. Dabar jis man sako: „Va, yra krizė. Tavo tėvukas politikas. Jis atsakingas už tą krizę.“ Negali nieko paaiškinti, pasakyti, kad tu čia nieko bendro su krize neturi, kad rengi filmą apie partizanus. Man jau darosi nesvarbu, o kartais juokinga. Vis dėlto turiu daryti viską, ką darau, nepriklausomai nuo pavardės.
Esi rašytojas, teatro ir kino režisierius, bardas. Kuri iš šių kūrybos sričių Tau mieliausia? Kurioje atrandi save?
Kartais jaučiuosi kaip vaikas, kuris gali žaisti įvairiais žaislais. Jis turi traktoriuką, monopolį, gali eiti į kiemą žaisti su vaikais slėpynių, sėsti ant dviračio ir važiuoti į mišką. Taip yra ir su kūryba. Jeigu reikėtų vien tik rašyti, pavargtum ir nusibostų, nes negali intensyviai dirbti vieną ir tą patį darbą. Gerą knygą subrandinti reikia metų, dvejų. Turi į galvą ateiti naujos idėjos, naujas įkvėpimas. Tai ką veikti per visą tą laiką? Besiilsėdamas nuo rašymo gali pastatyti pjesę, kurią parašei anksčiau, gali sukurti dokumentinį filmą apie svarbų Lietuvos istorijai žmogų. Pasiėmęs gitarą gali nuvažiuoti į mokyklą ir su vaikais padainuoti liaudies arba partizanų dainas, papasakoti pasaką, pažiūrėti, kaip auga tavo skaitytojai, kokių temų jie nori.
Kas Tau labiausiai sekėsi?
Sėkmė mane lydėjo kuriant pasakas, turiu omeny vaikų literatūrą. Pasakos man patinka, nes jos turi gerai baigtis, o tu turi galimybę pakeisti negerus dalykus gerais. Kultūra yra ta vieta, kurioje gali mokytis, ieškoti didesnės meilės, pradėdamas nuo savęs. Kai nuvažiuoji į mokyklą ir susitinki ar su darželinukais, ar su abiturientais per jų atsisveikinimo vakarą, supranti, kad jie tavo dalis, kad mes ta pati gentis ir turime tarpusavyje susitarti. Ne kad aš pamokysiu ką nors, kaip reikia elgtis. Mes turime viens kitą suprasti, suprasti, kas mums panašiai skauda, kas panašiai kelia juoką.
Tie dalykai dabar darosi daug svarbesni nei, pvz., parašyti knygą. Lietuvoje didžiausia yra ne ekonominė krizė, bet santykių krizė, meilės krizė. Žmonės viens kitam neturi laiko, neturi noro. Laiką suryja kompiuteriai, alkoholis, tuščios pramogos, sėdėjimas prie televizoriaus. Nuvažiuoti pas sergantį giminaitį laiko nėra, nes tai nenaudinga. Ką iš to gausi?
Visuomenės ir valstybės reikalai Lietuvos politikų rankose?
Valstybė – ne tik politikų reikalas. Daug svarbiau, ką žmonės kuria savo šeimoj, darbe, kokie yra jų tarpusavio santykiai. Valstybė prasideda nuo žmonių santykių, nuo pagarbos vienas kitam. Tie santykiai Lietuvoje dabar yra keblūs, nepagarbūs. Mes žmonių, kurių nemėgstame, nesame linkę išklausyti, su jais susikalbėti, atrasti bendrumą. Mažai tautai tai labai pavojingas reiškinys.
Nejaugi Lietuvoje reikalai eina blogyn?
Man atrodo, kad Lietuva, atgavus nepriklausomybę, degraduoja daug greičiau nei sovietmečiu. Tada buvo garbės reikalas būti lietuviu, jausti draugo petį, padėti jam, kartu eiti prieš okupacinę sistemą. Dabar mes nusilpome. Neturime priešo ir pasidarėm patys sau priešai.
Kas galėtų šitam atsispirti, tai pakeisti?
Kultūra galėtų keisti, jeigu mūsų Švietimo ir Kultūros ministerijos turėtų strategiją ir matytų, kas vyksta Lietuvoje. Jei jiems tai skaudėtų. Labai paprastas pavyzdys. Anykščių rajone per vieną parą nusižudė 6 žmonės. Kai tai sužinai, supranti, kad pasaulio pabaiga yra jau dabar. Nereikia jokių cunamių. Žmonėse yra nenoras gyventi. Džiaugsmo nebuvimas yra pasaulio pabaiga.
Ar galima tą džiaugsmą kaip nors žmonėms sugrąžinti?
Reikėtų pradėti apie tai kalbėti per teatrą, kiną, literatūrą, o ne dar labiau šaipytis, niekinti, visiems aplink sakyti, kad viskas be prasmės, kad aplink vien kvailiai ir idiotai. Tai, ką mūsų masinė kultūra propaguoja, galima išreikšti sakiniu: Mėtyti mėšlu į Dievo veidą. Gal taip galima daryti sveikoje visuomenėje, kuri šimtmečius gyveno taikoje ir ramybėje, kuri pasiilgusi provokacijų, žiupsnio nihilizmo. Sergančiai visuomenei, kuri nelabai nori likti savo šalyje ir pasitaikius progai mauna į užsienį, kur greitai keičia vardus ir pavardes, kad tik nebūtų lietuviai, tai labai pavojinga. Tai nusikaltimas. Tautos genocidas, kuris propaguojamas per masinę kultūrą.
Ar kas gali ši procesą pakeisti, sustabdyti?
Nežinau. Turėtų būti kažkoks visuotinis tautos susirinkimas, susitarimas draugauti, padėti vienas kitam. Mėgstu nuvažiuoti į Gruziją, kur turiu kūrybinio bendradarbiavimo projektų. Matau, kaip vakarais gruzinai vaikšto apsikabinę gatvėmis, kalbasi. Gruzinai – neturtinga tauta, bet tiek daug ten entuziazmo ir džiaugsmo. Jiems reikia vienas kito. Aš ten važiuoju ir mokausi, stengiuosi pasisemti vilties, kad pasaulis nėra visiškai sugriuvęs. Kartais pagalvoju, kad gal esame kaip mieganti ar užsimiršusi gražuolė. Nejaugi vėl reikia Sausio 13-osios ar kitokių baisių sukrėtimų, kad atsibustume? Duok Dieve, kad pabustume be kokios didelės nelaimės.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl