Gegužinė. Dabar būtų galima švęsti gegužinę. Būtų galima. Bet dabar niekas nešvenčia gegužinės. Ji gyveno kitame pasaulyje. Lėtai skubančiame sviete. Ratas apsisuko. Atgal jo neatsuksi.
Tokiu metu prieš kelis gražius dešimtmečius kaimai dardėjo nuo gegužinės linksmybių. Nei jas matėme, nei girdėjome jos garsus. Galime tik įsivaizduoti. Tačiau pasakojimas gali nupiešti prarastos pavasario šventės vaizdą. O vaizdas, kaip nuotrauka – niekada neatvaizduos tikro praėjusio laiko kvapų, garsų, jausmų, balsų, dainų, muzikos. Galima bandyti tik pasisaldinti gyvenimą praėjusių laikų cukraus kristalais.
Jurgitos Stankauskaitės nuotr.
Pasisaldinti gyvenimą ievų kvepėjimu, smulkių beržo lapelių šlamėjimu, senomis senos trobos lentomis.
Pasisaldinti gyvenimą žaliuojančios žolės patalu, akį rėžiančiu pienių geltoniu, palinkusios obels sprogstančiais virš galvos lapeliais.
Pasisaldinti gyvenimą senomis savo krašto dainomis, ištarti senelio kartotus žodžius, pasipuošti močiutės suknele, pasėdėti ant seno kelmo.
Šiandien pasisaldinti praeities nuotrupomis nėra lengva. O jeigu ir kam nors pavyks pasiekti saldaus cukraus gabalėlius, jų skonį pajaus tik vienetai. Nes…
Oi tai buvo, oi tai buvo
Vakarai, vakarai,
Kai žydėjo ir kvepėjo
Jazminai, jazminai.
Tu nuskynei žiedą baltą
Jazminų, jazminų
Ir į plaukus man įpynei
Tarp kasų, tarp kasų.
…dainavo sename kluone ir jauni, ir seni. Tai buvo, oi, tai buvo vakarai gegužinės! Galima tik spėlioti, uostant baltus jazminų žiedus.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl