Šešios neįprastos tarpukario Lietuvos Seimų asmenybės

Kas būtų, jei pažvelgtume ir į tautos atstovus, neišlikusius giliau žmonių atmintyje? Tarp jų atrastume ne ką mažiau įdomių asmenybių, išskirtinių savo radikaliais pasiūlymais – nuo šventadienių panaikinimo iki politinių kalinių išlaisvinimo. Šiame straipsnyje noriu supažindinti su 6 neįprastomis tarpukario Lietuvos Seimų asmenybėmis ir jų kontroversiškais pasisakymais.

III Seimo nariai / Lrs.lt nuotr.

Adomas Vilimas (Seimo narys 1923–1926 m.)

Išrinktasis krikščionių demokratų atstovas, kunigas Adomas Vilimas jau vien savo pasirodymais Seimo tribūnoje sukeldavo nemažą susirinkusiųjų reakciją. Toks požiūris į Vilimą turbūt nebuvo atsitiktinis. Seimo diskusijų metu jis, pavyzdžiui, ragino panaikinti privalomą draudimą nuo gaisro, nes, jo manymu, Lietuvos žmonės per daug piktnaudžiavo šiuo įstatymu, siekdami gauti išmokas dėl nelaimingų atsitikimų.

Su nepasitenkinimu Seimas priėmė ir kitą jo idėją, skelbusią visišką savivaldybių panaikinimą. A. Vilimas pats tokį projektą įvardijo gana skambiai, lyg apskričių įstaigas reikėtų „su šluota iššluoti“.

Seimūnas išsiskyrė taip pat savo radikaliu požiūriu į valstybės lėšų taupymą. Tai jis siekė padaryti siūlydamas įvairius projektus: sumažinti ministerijų skaičių iki 4, visiškai atsisakyti automobilių kaip transporto priemonės šalies svarbiausiems vadovams, nemokėti valstybinių atlyginimų dvasininkams.

Tarsi pasisakydamas visų dvasininkų vardu jis pabrėžė, kad tokios algos kunigams nereikalingos, nes dėl jų visuomenėje kyla per daug kritikos. Toks pasiūlymas Seime praktiškai nesusilaukė pritarimo.

A. Vilimas nepasisakė ir už spaudos laisvę. Pasak jo, jokia užgaunanti religinius jausmus literatūra į Lietuvą neturėtų būti įvežama. Spaudos klausimu kartais pasitaikydavo ir kitų neįprastų pareiškimų. Pavyzdžiui, politikas ragino opoziciją visiškai atsisakyti šmeižiamojo pobūdžio straipsnių leidiniuose, kas tuo metu buvo labai įprasta praktika. Sprendimas gal atrodytų geranoriškas, jeigu ne faktas, kad Vilimas atstovavo tuo metu Seimo daugumą turintiems krikščionims demokratams.

Laikydamasis katalikiškų vertybių, politikas buvo griežtas alkoholio priešininkas. Todėl pasisakė už visišką jo ribojimą, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų lengvesni gėrimai, kaip alus, ar stipresni, kaip degtinė. 

 Nesutarimai partijos viduje lėmė tai, kad prieš pat rinkimus į kitą Seimą A. Vilimas buvo pašalintas. Tačiau net tai nesustabdė jo politinių ambicijų. Jis tikėjęsis greitai gauti popiežiaus užtarimą ir taip atgauti turėtą Seimo mandatą. Nepaisant to, į jokį kitą Seimą jis nepateko. Po kelerių metų A. Vilimas neteko ir kunigo pareigų, kadangi 1929 m. priėmė civilinę santuoką.

Romualdas Adžgaudas (Seimo narys 1926–1927 m.)

Vargu, ar šį valstiečių liaudininkų atstovą būtų galima priskirti prie pačių aktyviausių Seimo narių. Vis dėlto per ganą trumpą Seimo mandato galiojimo laiką jam pavyko įsitraukti į diskusiją dėl švenčių ir poilsio įstatymų. Čia jis pasiūlė neįprastą, ypač to meto normoms, sprendimą pagerinti šalies darbingumą.

Pasak Romualdo, Lietuvos ūkininkai turėtų dirbti ir per šventes, nes taip geriau būtų išnaudojamas laikas. Tokiu atveju galima buvo panaikinti visas 72 poilsio dienas. Įvykdžius šias permainas ūkininkai iš esmės neturėtų nutraukti savos veiklos. Parlamento nario įsitikinimu, reikėjo atsižvelgti į JAV pavyzdį, kur leidžiama dirbti šventadieniais.

Kartu R. Adžgaudas pasiūlė praplėsti dienų skaičių, kada būtų galima naudotis pirtimis. Vis dėlto tokios pataisos neįsigaliojo.

Antanui Smetonai netrukus paleidus parlamentą, Romualdui Adžgaudui teko užbaigti savo trumpą Seimo nario karjerą.

Magdalena Galdikienė (Seimo narė 1922–1923 m.; 1923–1926 m.; 1926–1927 m.)

Be to, kad kėlė svarbius socialinius ir švietimo klausimus, Magdalena Galdikienė dar pasisakė už moterų teises, aktyviai kovodama su prostitucijos padariniais.

Magdalena Galdikienė / Wikipedia Commons nuotr.

Katalikų atstovės nuomone, reikėjo visiškai atsisakyti valstybės išlaikomų prostitučių kontrolės stočių, nes tai turėjo kenksmingą poveikį Lietuvos žmonėms. M. Galdikienė manė, kad prostitutės turėjo būti visiškai izoliuotos.

Jos nuomone, prostitutes derėjo uždaryti pataisos namuose, kuriuose jos pramoktų dorovingesnės laikysenos. Dėl nepakankamo susirūpinimo šia problema priekaištų susilaukė pati Vidaus reikalų ministerija. Įdomu tai, kad tokiam prostitucijos naikinimo būdui pritarė dauguma Seimo narių.

Henrikas Kromeris (Seimo narys 1922–1923 m.; 1923–1923 m.)

Vokiečių kilmės socialdemokratas, patekęs į parlamentą, gynė darbininkų interesus. Pritardamas tam, kad reikia gerinti jų, ypač geležinkelio tarnautojų, darbo sąlygas, kiek skeptiškai vertino galimybes pakeisti Lietuvos valiutą. Jis teigė, kad įvedus litą labai pakiltų maisto produktų kaina. Vis dėlto šis evangelikas liuteronas Seimo dienotvarkėse ypatingai nepasižymėjo.

1923 m. jis atsisakė savo parlamentinio mandato. Kur kas kontroversiškiau susiklostė jo tolimesnė poseiminė profesinė veikla. Įsidarbinęs vietiniu geležinkelio viršininku, jis buvo apkaltintas kunigo kritikavimu ir išmestas iš darbo. Taip pasielgta, nes H. Kromeris viešai kaltino dvasininką nuosavo namo pasistatymu, užuot šiuos pinigus skyrus mokyklai finansuoti.

Nesutikdamas su viešu pasmerkimu, socialdemokratas kreipėsi net į Juozą Tumą-Vaižgantą, siekdamas gauti jo užtarimą. Laiške įtakingam Lietuvos dvasininkui liuteronas skundėsi ne tik dėl niekuo nepagrįsto pašalinimo iš darbovietės, bet ir susilauktu pasmerkimu iš susisiekimo ministro. Be to, jis teigė negavęs jokio palaikymo už norą saugoti valstybės turtą.

Kaip tik priešingai, socialdemokratas neva buvo įvardytas „bolševiku“. Akivaizdžiai įsižeidęs H. Kromeris galiausiai pareiškė, kad Lietuvoje nėra jokios teisybės, o carinės Rusijos laikais nieko panašaus jis nėra matęs.

Jonas Markelis (Seimo narys 1923–1926 m.; 1926–1927 m.)

Kitas socialdemokratų atstovas iš pradžių į parlamentą net nebuvo išrinktas. Vieta Jonui Markeliui atsilaisvino tik tuomet, kai savo pareigų atsisakė būtent Kromeris.

Jonas Markelis / Lrs.lt nuotr 

Įžengęs į didžiosios politikos areną naujasis socialdemokratų politikas paliko savo žymę, bet labiau iš blogosios pusės. J. Markelio vardas sietinas su nemažu skandalu, kai jis rinkimų metu surengė neigiamai pagarsėjusį mitingą, per kurį ir buvo suimtas. Pasak liudininkų, šiame susibūrime iš Zarasų apskrities kilęs politikas esą skatino nuplėšti tautinę vėliavą su Vyčiu ir ją pakeisti raudonąja vėliava.

Teisėsaugai iškėlus bylą dėl šio įvykio, socialdemokratas Seime pristatė kitokią įvykių eigą. J. Markelis teigė pasakęs, kad į kontrmitingo metu iškeltą „buržuazinę“ Lietuvos trispalvę nereikia kreipti dėmesio. Kartu reikalavo visų darbininkų telkimosi prie raudonosios vėliavos. Šiuos žodžius kiti parlamento nariai palydėjo su tokiu triukšmu, kad socialdemokratui net nebuvo leista užbaigti savos kalbos.

J. Markelio veiksmus rinkiminės agitacijos metu Seimas pasmerkė beveik vienbalsiai. Pats politikas buvo apkaltintas parlamento, kaip Tautos atstovybės, įžeidimu, už ką jį nuspręsta pašalinti iš kitų trijų posėdžių. 1927 m., jau po Seimo paleidimo, J. Markelis už savo politines pažiūras pateko į kalėjimą ir į Varnių koncentracijos stovyklą.

Kazimieras Dominas (Seimo narys 1922–1922 m.)

Pirmaisiais nepriklausomybės metais tarp Seimo atstovų buvo ir daugiau asmenų, dalyvavusių komunistiniame pogrindyje.

Kazimieras Dominas / Lietuvos Respublikos Seimų narių biografinio žodyno nuotr.

Tokia biografinė charakteristika tinka Kazimierui Dominui, dar 1921 m. nuteistam mirties bausme už komunistinę veiklą, bet galiausiai amnestuotam. Toks antivalstybinis nusistatymas jam nesutrukdė 1922 m. metais patekti į parlamentą, kur jis tapo darbininkų kuopos frakcijos lyderiu.

Ne itin tautiška Domino laikysena pasireiškė jau pirmojo Seimo posėdžio metu. Parlamento nariams atsistojus giedoti „Tautišką giesmę“, komunistinių pažiūrų politikas pasiliko sėdėti.

Daug įtarimo sukėlė ir darbininkų kuopos lyderio prašymas išlaisvinti visus politinius kalinius, atstovaujančius dirbančiųjų klasei. Panašaus pobūdžio pareiškimai vertė krikščionis demokratus svarstyti, ar K. Dominas teisėtai pateko į Seimą. Juk teisė draudė vykdyti parlamentines pareigas nusižengusiems dėl tėvynės išdavimo.

Netrukus būtent krikščionių demokratų iniciatyva buvo paviešinta kaltinamojo pobūdžio informacija, esą darbininkų kuopos atstovas atsisakė Lietuvos pilietybės ir tapo Rusijos piliečiu. Iškėlus į viešumą šį faktą Seimo posėdžio metu neapsieita be susidūrimų.

Du Lietuvos darbo federacijos nariai apstumdė Dominą, bet vėliau jie už tokį elgesį atsiprašė. Galų gale, Seimo nutarimu, komunistinio pogrindžio dalyvis buvo nušalintas nuo savo pareigų. Jo vietą užėmė kita įtartina Lietuvos komunistų partijos narė Emilija Šabinienė. Tuo tarpu Dominas, jau anuliavus mandatą, įsitraukė į nelegalią veiklą.

 Paulius Birgelis, punskas.pl