Iš Rimkežerių kaimo kilęs, kaip augintinis į Klevus patekęs ir šeimą sukūręs ūkininkas Genius Latvys pasakoja:
– Visada laikiau gerus sartus arklius ir mėgau rudenį arti nuo ankstaus rytmečio iki saulėlydžio. O kai greit užklupdavo žiema ir daug ražienų užsnigdavo, likdavo užarti pavasarį. Kai taikydavos šiltesnės dienos, mėgau basomis paskui plūgą žengti. Vagos laikėsi kaip vairo ja žengdamas vienas arklys, einantis iš dešinės. Jauną arklį greit prie patyrusio kinkydavau. Dažniausiai pirmiausia akėdamas išmokydavau pažabotu būti, o paskui ir vagos laikytis.
O gimtosios žemės riekiamos vagos tai kaip mano dėdės Albino poezijos posmai popieriuje… Taip ir pradalgės šieno ar javų. Vakarop gera būdavo pasigrožėti atliktu darbu – ar lygiai sugulusiomis vagomis, ar nurėžtomis pradalgėmis…
Pavasarį laukė ir mėšlo išvežimas iš tvartų ir iškrėtimas, pirmiausia prieš bulvių sodinimą. O kada žemė tinkama sodinti? Prisimenu senesnių žmonių patarimą, nors pats to nebandžiau. Jie sakydavę: išark pirmą vagą, nusimauk kelnes ir atsisėsk ant vagos. Jei išsėdėsi, tai jau gali ir bulves sodint – žemė tinkamai įšilusi. Jei ne, tai po kelių dienų ar savaitės vėl ark ir atsisėsk…
Buvo tokie metai, kai žieminiai kviečiai po žiemos iššalo. Patręšiau mėšlu tada tą lauką ir pasodinau jame bulves. Tai buvo net per Antanines, birželio 13 dieną, bet užaugo neblogai (nors sakoma, kad tai jau per vėlus metas, kad neapsitrauks plėvele prieš rudens šalnas, nenunoks, nenuvys bulvienojai). Tada taip pasitaikė, kad gaila buvo palikt dirvonuoti beveik pliką kviečių lauką. Paleidęs gyvulius nuganiau, išakėjau, pakračiau mėšlo, apariau ir pasodinom vėlyvas bulves. Jos per šlapiai nemėgsta. Ir reikia sodinti ne per giliai. Molis nelabai joms tinka, labiau lengvesnės dirvos, priesmėlis.
Dabar bulves visas sodina, o pirmiau skaldydavo. Palikdavo po dvi ar tris akutes. O be akelių dalis skirta sušutinti kiaulėms. Po karo žmonės sugrįžę labai prastai gyveno, bet žemę stengėsi gerai įdirbt. Gavę iš giminių ar kaimynų sėklai bulvių, jas skaldė, palikdami vos po vieną akutę, iš kurios tik vienas daigelis išdygdavo. Bet kai palanki vasara, drėgmės būdavo pakankamai ir šilta, bulvės gerai užaugdavo ir buvo rudenį ko rinkti ir puodan dėti.
Skaldytos bulvės vadintos skaldukais. Jos būdavo išimamos iš rūsio ir skaldytos porai dienų išberiamos kieme, kad apdžiūtų (nakčiai būdavo pridengiamos nuo šalnos). Bulvės leisdavo daigus, o po kelių dienų pasodintos šiltokon dirvon nepūdavo.
Daug ir runkelių visur sodinta (dar netgi prieš maždaug 20 metų). Juos reikėjo varinėti, kaupti. Karvės, ėsdamos runkelius, davė daugiau pieno. Runkeliai buvo taip pat daržovė vištoms.
Dabar jau ir bulvių mažai sodinama, jau kiaulėms jų nieks nešutina. Sodinama tik tiek, kad sau valgyti būtų. Runkelius atstoja masiškai sėjami kukurūzai, kuriuos mažiau reikia prižiūrėti, o puikus silosas gaunamas su gausa baltymų gyvuliams, ypač karvutėms, visai žiemai.
Seniau, rodos, tos bulvės ir skanesnės, miltingesnės buvo (dabar labiau pavandenijusios). Prie kopūstų šeimininkės jas šutino nuplautas su lupenomis. O jei skustos, tai išvirdavo, nusunkdavo, paskanindavo spirgiais su svogūnais. Daug patiekalų gamino iš bulvių: prėskučius, blynus ant lakštų, bulvinius blynelius, pyragėlius su lęšiais.
Kad ligos neplistų, sodinta kasmet kitoj vietoj. Po bulvių runkeliams ir daržams kitais metais tinkama būdavo žemė, nes gerai išdirbta ir piktžolių mažiau. O bulvės sodintos lengvesnėj žemėj, kur prižėlę varpučio ar daug laukinių avižų, prisisėjusių su naujove – kvietrugiais, kai reikėjo iš valdžios pirkti javus (grūdai būdavo supirkti iš Lenkijos gilumos valstybinių ūkių).
Bulves rudenį laikyta rūsiuose arba kaupuose. Lauke iškasama duobė, suberiamos bulvės, apklojama storai šiaudais, užberiama žeme ar stogelis uždedamas ir gerai apklojama nuo žiemos šalčių. Pavasariop parsivežama po kelis maišelius, kai reikia.
Rūsiuose pakūrendavo ar įdėdavo indą storų žarijų, kad bulvės nesušaltų.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl