Jurgita Stankauskaitė. Pavasario sulaukus

Šiais metais pavasaris šaltokas ir vėlyvas, bet ūkininkai stengiasi baigti sėją. Nekantriai laukiama lietaus, nes po žiemos dar nelijo. Gal dėl drėgnumo stokos greit baigėsi klevų ir beržų sula – medžiams taip pat trūksta vandens. Žieminiai javai gražiai sužaliavo, po žiemos greit atsigavo, susikrūmino ir sutankėjo rugiai.

Apie pavasario pranašus, sėją ir daržų sodinimą pasakoja Onutė Staskevičiūtė-Lastauskienė ir Janina Valukonytė-Kupstienė. 

pavasaris

Onutė Staskevičiūtė-Lastauskienė: Pilni lizdai garnių. Anais metais ne visur parlėkė, o šamet da an sniego ir jau ranka varlas, kurmius, pelas… Vaikščoja po balas ir ranka šapus, taiso lizdus, o patelė jau deda kiaušinius ir tupės an kiaušinių, kol prasikals maži garniukai. Pyrmas tai kap visadu parlakia vieversukas. Tas tai nepaiso oro – čyruoja ir kap saulė yr, ir kap jos nėr. Kap grumtukas – nežinai, nei kur jo lizdukas. Alia tai dainyngas paukštukas! Kadu jis ir padzobina kokį sliekų ar sėklukį radis, tai nežinia, ba čyrenimas be perstojo girdėc…

Knyvių (pempių) parlėkė pulkucis palei Alnos upį. Kap švieca saulė, tai jom šilcau ir girdėc jų balsus, o kap, va, vėtra ir paskavoja saulutė, tai jom, macyc, šalta ir nesigirdzi… Kurapkų porukės kap mažos vištukės purpteli kap persieinu palei savo eglynukų. Ca kap zoologijos sodi! Iš miško ištrūkį net pečalangės spalvotom plūksnom laikosi. Laukinių ancų pulkai irgi poruojasi, pacinukas vis su blizgancom plūksnom – ieškosi, kur lizdukų an pakrantės kraucis… Ca ramu – šunų nėr palaidų, nei katių per daug, tai visiem vietos užteks…

Kap sodzinat daržus?

Paisau, kap iš jaunystės tėvai užrodė ir dzieduliai. Ba seniau gaspadorai ėj in laukus cik tadu, kap šventas Jurgis palaimina, pašvencina žamį. Tadu cik visi kedais ėj in laukus. Gegužin, pyrmo, mama paduoda būdavo po šaukštuko, tėtė atžymi vagutes ir su  šaukštuku darom duobukį o jon dedam sėklukį. Rūnkelių daug sodzino. Kad nemornavoc sėklų, liepia vaikam berc po dzvi, tris. O kap sudzygsta ir turi jau po du lapukus, tai apkapliuoja ir praracina. Oi, nusbrydo ciej laukai rūnkelių…

Gegužės 8 d., an Stanislavo, sodzinom – ir dar tep darau – agurkus, šabalbonus, žyrnius, cibulius (juos iš čės pusiau kap bulves suskaldo ir kur daiguco pusė, tai suvalgo, o šakninį pusį sodzino žamėn). Po Zofijos – agradnykų – jau nebūna šalnų, tai bulves sodzinom. Da ir po bezų pražydėjimo bulvės gerai užaugdavo. Rasodos vis šiltesnėj vietoj sodzino, turėj kručkų ir kopūstų.

Šįmet vasariniai javai mūs jau atsėci. Žieminių nesėjom rudenį, alia kaimynų žieminiai yra, tai matom, kap gražai sužaliavo ir sutankėjo kvietrugiai – seniau pasakytų „kap šapecys“ – tamsiai žalios spalvos, gerai sunešė žiemos šalcus, neišmirko ir nenušalo, gerai peržiemojo. Mano vyras jau atsėj vasarojų, alia da nedzigs, ba yr šalta, da nakcu iki minus 7. Mažu gerau, kad nesudzigtų, ba gali nušalc negrįžtamai daigai, kad neprisieitų antrusyk sėc…

Janina Valukonytė-Kupstienė: Dar gyvenu Sainuos, alia gimci laukai traukia. Nuvažuojam kap kadu, ba jaunystėj augau palei Galadusio ažarų, Radzūcų kaimi. Saulė kap acimuša rytais ar vakarais an vandenio, tai kap an zarkolo macyc. Cik švieca in akis, tai, rodės, labai gražu, tviska kap veidroduki…

Atėj saulėtos jau pavasario dzienos, bet dažnai su stipriais vėjais. Ore būti sveika ir gražu, bet da šalci rytai ir vakarai, naktys su šalcu. Bijau, kad nunušaldzyt žiedų – Kamčiatkos (sausmedžio) uogų, turiu, šilauogių. Va, pernai tai geras pavasaris buvo, be šalnų. Ir kap per žydėjimų nenušaldė, tai gerai derėjo ir vuogos, ir vaisiai. Nor drabni obuoliai užaugo, kap jų daug, alia visko buvo. O paskiau labai šlapia buvo, tai puvo, o kap sausra susiėmė, tai jau neliko an obelių beveik obuolių…

Šįmet vėlyvas pavasaris, ba vėlyvos ir šv. Velykos. Alia spėsim, nėr ko skubycis su sėklų sėjimais ir daržovių, ir gėlių šaknų sodzinimais, ba kad nereikėt atsėt, kap tankiai anksciau būdavo… Da žamė neinšilus, o jei sudzigtų sėklos pasgavį drėgnumos ir šalna nušaldzytų daigus, tai jau vė reikėt per nauja sėc ir sodzyc…, o viskas kainuoja. Va, seniau tai savo palieka kopūstų, kručkų pora, barštukų, morkvių, petruškų, o paskui sėklos an rudenio kap sykis. Ir cibulių žieminių vis buvo, pasternokas žiemoj. Mokėj mūs tėvas iš pavasaro skiepyc dzykas obelis ir grūšas. Tį kap nebuvo seniau nei ciek tų gerų grūšų, nei obelių.

G. Pakutkienė, punskas.pl