Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, pakelia visus, gyvenimo palaužtus…
Šių metų rugpjūčio mėnuo – tai Vidugirių koplyčios atgimimo laikas. Po daugiau nei dvidešimties metų prasidėjo šventovės remonto darbai. Tai labai ilgai lauktas koplyčios atgaivinimo žingsnis, dėl kurio stengtasi nuo labai seniai.
Daugelį metų į koplyčią žiūrėta kaip į išsvajotą šventovę, kurioje norėta tiek nuveikti ir tiek padaryti, bet finansų trūkumas leido tik įsivaizduoti jos architektų suplanuotą įvaizdį. Visada giliai širdyje tikėta, kad ateis laikas ir jai atgimti, sulaukti tos dienos, kai pagaliau bus nupūstos sumedėjusių rankų dulkės.
Pirmąsias viltis įpūtė Vidugirių kaimo seniūnė Elena Vailionienė, kuri nuo pirmųjų vadovavimo dienų pradėjo rūpintis savo kaimu. Negailėdama nei jėgų, nei laiko ieškojo būdų, ką padaryti, kad koplyčią puoštų ne tik visa širdimi giedantys balsai ar moterų sukrautos gėlės ir nuvalyti suolai. Reikėjo žmonių, visos parapijos pagalbos – finansinės paramos.
Po ilgų dvejonių ir pastangų buvo sukurta atskira banko sąskaita, skirta Vidugirių koplyčios aukoms. Po maldų ir nuoširdžių pokalbių žmonės, kaip sakoma, „pamatė šviesą tunelio gale“. Į sąskaitą pradėjo plaukti aukos. Tokiu būdu buvo surinkta nemaža pinigų suma, kurios dėka buvo galima pradėti remontą. Pirmas žingsnis žengtas koplyčios viduje. Per dvi savaites, tiksliau – aštuonias dienas, Vidugirių koplyčios bendruomenės savanoriai sukalė medinę balkono tvorelę. Jiems vadovavo meistras Petras Stoskeliūnas. Tuo metu, kai buvo pats lauko darbų įkarštis, gyventojai pamainomis keliavo į koplyčią dirbti. Ši tvorelė ne tik papuošė koplyčią, bet ir suteikė dar daugiau vilčių ir noro kitiems darbams.
Šie pirmieji žingsniai – tai įrodymas, kad kaupiami pinigėliai skiriami ne bet kam, o būtent Punsko parapijos Vidugirių koplyčiai. Kai jau vidus kvepia mediena, laukiama kito – antrojo žingsnio. Po kelių savaičių planuojama tiesti grindų dangą. Beje, būtina pabrėžti, kad šią vasarą koplyčiai paaukoti nauji, gražūs grindų takai. Juos padovanojo Amerikos lietuvė Vida Muliarčikaitė-Kinčienė. Už tai jai nuoširdžiai AČIŪ.
Be grindų, planuojama tinkuoti koplyčios išorę. Čia reikia specialistų, galinčių dirbti dvidešimt dviejų metrų aukštyje. Tikime, kad pradėtų darbų nesulaikys nei aukštis, nei finansai.
Jau po pirmųjų darbų negalima atsidžiaugti koplyčios grožiu, prie kurio prisidėjo darbo nebijantis klebonas Czesław Bagan ir vikaras Marius Talutis. Jie ne tik stebėjo darbo procesą, bet ir patys į rankas imdami įrankius dirbo su savanoriais. Padėkos žodžius Jiems skiria visa Vidugirių koplyčios bendruomenė.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Dar kartą ačiu gerbiamam kunigui Mariui Talučiui. Visi šie darbai yra daugiausia jo nuopelnas.