(Apie ką yra šis interviu, galėjote sužinoti praeitos savaitės straipsnyje „Pažintis su KITU“)
Povilą Galinską kalbina Jurgita Stankauskaitė.
Seniai matytas ir girdėtas. Povilai, pasakyk, ką Tu gyvenime veiki?
Ilsiuosi. 🙂 Bet šiaip Varšuvoje vedu capoeiros užsiėmimus vaikams.
Galiu sakyti, kad capoeira, tai Tavo pragyvenimo šaltinis?
Dar tik stengsiuos, kad taip būtų. Žadu nuo ateinančių mokslo metų capoeiros užsiėmimus įvesti mokyklose. Tai būtų fizinio lavinimo ir ritmikos pagrindu organizuojami capoeiros rūšies užsiėmimai po pamokų.
…capoeiros rūšies užsiėmimai?
Taip, capoeiros yra kelios rūšys, o kiekviena iš jų yra paremta tam tikra filosofija. Capoeiros grupė, kuriai priklausau, užsiima capoeira, kuri remiasi menu. Mūsų atliekamose figūrose, pavadinkime – šokyje, susipina teatro, muzikos ir šokio elementai. Tai savotiškas žaidimas.
Kaip jis atrodo?
Visi sustojame ratu. Padarome uždarą ratą. Į rato vidų ateina du capoeiros žaidėjai. Tarpusavyje vyksta dialogas. Dialogas be žodžių. Aplink juos grojama aštuoniais instrumentais. Kiekvienas privalo iš savęs atiduoti gerąją energiją, kad dviejų dialogas vyktų sėkmingiau, juos suptų geros emocijos.
Bet ar tai nėra susiję su kova? Juk du žaidėjai savo kūnais kuria įvairias figūras ir tarsi vienas kitam bando smūgiuoti, bet tie smūgiai lyg prasilenkia.
Capoeiros ištakos yra susijusios su kovos menu, bet reikėtų grįžti į praeitį, į tuos laikus, kai iš Afrikos į Braziliją buvo vežami vergai. Tai buvo savotiškas jų pasipriešinimas jiems svetimai aplinkai ir kitiems iš Afrikos atvykusiems genčių atstovams (vienos gentys buvo nuolat maišomos su kitomis), o tuo pačiu tai buvo savo kultūros išreiškimas. Tad ir pati capoeira gimė ne Afrikoje, o Brazilijoje įvairių genčių šokių, muzikos ir judesių pagrindu.
Capoeira susiformavo ne taip jau seniai, ar ne?
Tik 1933 m. įsikūrė pirmosios capoeiros mokyklos. Anksčiau ji egzistavo, bet tik gatvėje. Tai buvo vergų gatvės šokis, kuriame norėta parodyti savo vikrumą, jėgą.
Šiandien capoeiros pamokos Brazilijos mokyklose vyksta ne po pamokų, kaip pas mus, Lenkijoje, o kelis kartus per savaitę, kaip atskiras dalykas. Mano draugas, gyvenantis ir dirbantis Brazilijoje, moko vaikų capoeiros, tačiau ne tik judesių. Visas mokslas pradedamas nuo capoeiros šaknų – įsikūrimo istorijos, mokoma pasigaminti šokiui reikalingus instrumentus iš gamtoje randamų natūralių elementų. Lenkijoje viso to nesimokinama, nes tai nėra jos kultūros dalis. Todėl mes einame link savo kūno išnaudojimo, mokėjimo valdyti raumenis, įsijausti į muziką.
Ar reikia ilgai ruoštis (mankštintis, tempti raumenis) pradedantiems, kad bent kiek galėtų bandyti atlikti kelias capoeiros šokio figūras?
Ne, ne! Kartais capoeira lyginama su šachmatais – šiame žaidime naudojama taktika. Pažįstu labai daug žmonių, kuriems šiek tiek trūksta vikrumo. Štai, pavyzdžiui, į mūsų mokymus atvyksta vyresni – žmonės daugiau kaip šešiasdešimties metų. Juk nebūtina aukštai šokinėti, kad būtų galima sužaisti rate. Užtenka žinoti capoeiros dėsnius, kelias figūras ir judesius. Tuomet galima žaisti, naudoti vaidybos elementus. Nebūtina kovoti.
Suprantu, kad capoeiroje, kaip ir bet kuriame šokio stiliuje, yra tam tikri žingsniai, judesiai. Čia nėra tik improvizacija.
Yra apie dvidešimt įvairių judesių. Jų reikia mokytis nuo pat pradžių. Jais lavinamas kūnas. Jau po kelių pirmų treniruočių pradedama jausti raumenis, kurių, atrodo, anksčiau nejausta. Dėl capoeiros judesių, kuriuos tenka atlikti atsigulus ant grindų, „nenaudojami“ raumenys tarsi ima ir „atsiranda“.
Yra kelios rūšys judesių. Puolimo judesiai yra klausimais, o jų išvengimo judesiai – atsakymais. Kaip jau minėjau, capoeiroje vyksta dialogas. Gerai pramokus pagrindinius judesius vėliau galima įvesti improvizacijos elementus. Sakyčiau, pakaktų pasimokyti metus arba dvejus, kad būtų galima laisvai sužaisti dialogą su kitu.
Jaučiu, kad čia nemažai yra filosofijos.
Tikrai taip. Capoeira perduoda gyvenimo filosofiją. Kuo ilgiau žmogus gyvena capoeira, ypač tokia jos rūšimi, kokia aš užsiimu, t. y. capoeira angola, kur randama daug ritualo elementų, yra svarbus įsiklausymas į muziką ir ritmiškumą, pradedama šiek tiek kitaip žiūrėti į pasaulį. Capoeira angola dialogas vyksta ne keliasdešimt sekundžių, kaip kitoje jos rūšyje, kurios pagrindas yra greita kova, o net penkias ar šešias minutes. Per tas kelias minutes spėjama sukurti dialogą su kitu, pažinti jį. Labai būna įdomu tokiu būdu „pasikalbėti“ su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Šokio metu galima jį atskleisti, pažinti specifinius judesius. Teatro elementai šokyje man labai patinka, bet gaila, kad jie nyksta.
Kodėl?
Šiandien labiau domimasi capoeira, kaip kovų menu, o ne žaidimu-dialogu, jungiančiu teatrą, muziką, šokį. Dialogas reikalauja susikaupimo, įsiklausymo į save ir kitą. Čia ne tik lavinamas kūnas. Lavinamas taip pat mąstymas.
Kiek laiko užsiimi capoeira?
Jau šešerius metus.
Ar jinai gali turėt įtaką Tavo gyvenimo būdui?
Žinoma. Mano gyvenimui turėjo įtakos. Štai vieną kartą mano mokytojas pasakojo, kad capoeiros filosofija paveikia žmogaus smegenis. Atsigręžiama į gamtą – natūralų jos grožį, jos vertę žmogaus gyvenime. Capoeira tarsi padeda žmogui atsipeikėti, kad vienas svarbiausių gyvenimo dalykų yra kontaktas su kitu, būti geram kitam žmogui, rūpintis savo aplinka, jos švara ir darna. Be to, capoeira paskatino mane keliauti. Teko du kartus po tris mėnesius gyventi Brazilijoje – capoeiros ištakų šalyje.
Capoeira moko gyventi su kitu, kas šiais laikais tampa vis didesne problema. Urbanistinis gyvenimas, naujausios technologijos padeda kontaktuotis su kitu, tačiau gyvas bendravimas labai nuskursta.
Būtent šiuo tikslu rašau baigiamąjį (studijų) darbą, susitelkdamas ties pedagoginiais, socialiniais aspektais capoeiroje. Pastebėjau, kad gyvenantys dideliame mieste žmonės yra pasimetę, gyvena darbu, konkurencija. Capoeiroje žmogus turi žodžio laisvę. Čia kiekvienas yra išgirstas, gerbiama jo nuomonė. Tai ne didmiesčio pasaulis ir griežto direktoriaus paliepimai, kuriems negalima pasipriešinti. Pas mus pokalbis nuolat vyksta rate. Visi esame lygūs. Kiekvienas gali ateiti su savo idėja, išreikšti savo mintis.
Suprantama, kad capoeiros dėka žmogus pradeda vertinti save ir įgauna savo spalvų. Tiesiog ji padeda ištrūkti iš tos pilkos masės.
Mūsų akademijoje (taip vadiname patalpas, kuriose mokome capoeiros) visas darbas vyksta draugiškai, savanoriškai, siekiant sudominti ir padėti kitiems. Užsiėmimų su vaikais pradžioje leidžiam jiems išreikšti savo nuomonę – kas patinka, o kas nelabai, ko jie tikisi iš pamokų, kas juos domina. Tokiu būdu visi mokomės pagarbos kitam, kito nuomonei.
Capoeira yra geras užsiėmimas storėjančiai visuomenei, ypač tiems jauniausiems jos atstovams. Deja, bet 1-3 klasių mokiniams sporto užsiėmimai neveikia jų taip, kaip turėtų veikti. Be to, mokytojai, vedantys sporto užsiėmimus, yra per labai apkraunami, nes, be sporto pamokų, jie moko dar ir, pavyzdžiui, matematikos ar kitų dalykų. Įsivaizduoju, kad tokiam mokytojui trūksta idėjų ir jėgų įdomiai bei efektyviai vesti sporto pamokas. Džiaugiuosi, kad tenka girdėti teigiamų atsiliepimų, jog mūsų capoeiros grupei priklausantys vaikai yra stipresni ir vikresni negu klasės draugai, kurie lankosi tik sporto pamokose.
Iš tiesų pas mus norinčiųjų pasimokyti capoeiros yra pačių įvairiausių, pradedant pardavėjais, menininkais ar žurnalistais, baigiant gydytojais ar įmonės vadovais.
Jie ateina pailsėt nuo miesto šurmulio, nuo darbo apkrovos, nuo kasdienybės rūpesčių.
Dėl to capoeira yra tarsi visuomenės veidrodis. Jame galim pamatyti, kokia ji yra marga, nuo ko bėgama, o ko ieškoma.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl