Iš ciklo VISI KELIAI VEDA PER BIBLIOTEKĄ
Prieš metus parašiau straipsnelį apie Aleksandrijos biblioteką – pačią seniausią pasaulyje, kuri kūrė antikinio pasaulio civilizaciją, vėliau, besikuriant naujai civilizacijai – sunaikinta, bet prieš 11 metų atstatyta ir esanti naujoviškiausia biblioteka pasaulyje. Jos istorija mane įkvėpė pasidomėti kitomis bibliotekomis, pvz., Vatikano, kitų Europos šalių, Lietuvos. Pasirodė, įdomybių pilna… Paskendus istorijų labirintuose, nusprendžiau sustoti prie savųjų – labiausiai artimų ir brangių. Sukaupusi iš įvairiausių šaltinių žinias, dalinausi tomis apie Seinų dominikonų biblioteką, Seinų kunigų seminarijos bibliotekas, vėliau XX a. pradžios mūsų krašto bibliotekas. Dabar noriu trumpam sustoti prie Punsko valsčiaus bibliotekos.
Pirmoji biblioteka Punske įsteigta 1956 metų gruodžio mėnesį. Ji buvo sukurta iš likviduotos Krasnavo bibliotekos. Į Punską tada pargabentos 3286 knygos. Biblioteka įkurta Itatų bute (pastato dabar nėra – jis buvo prie dabartinės policijos būstinės, toliau nuo gatvės). Bibliotekininkė buvo tų namų šeimininkė Marytė Itataitė. Ji dirbo beveik pusmetį.
- Itatų namas, kuriame buvo biblioteka
Jau 1957 m. bibliotekoje dirbo Anelė Degutytė-Vaicekauskienė iš Agurkių. Tada biblioteka buvo Kupravičių mediniame name (Kupravičiai gyveno vieni, vaikų neturėjo).
- Kupravičių namas, kuriame buvo biblioteka
Rinkdama medžiagas apie bibliotekas užsukau pas ponią Anelę. Tai kūrybinga, turinti poetinę dvasią, didelį humoro jausmą, nepaprasta moteris. Mūsų susitikimas buvo susijęs su vieno gan įžūlaus girtuoklėlio apsilankymu. Anelė tuoj stebimą sceną sueiliavo:
Skaidrus protas, švelnios rankos,
Lai pijokai nesilanko.
Jeigu rankose mobilus,
Sutvarkysi tokius vyrus.
Tiktai paspaudi mygtuką,
Jau vyrukas namo sprunka.
Dar norėtųsi pabūti,
Bet baisu visai pražūti…
Paprašyta papasakoti apie savo darbą bibliotekoje, ponia Anelė nutaria parašyti keletą savo minčių, prisiminimų: „Kodėl? Kyla klausimas, kodėl mes nepasiklausėm vyresniųjų? Kodėl taip vėlai supratom ar visai nesupratom, kas yra brangu, kas praeina? Jau dabar man viskas per vėlu. Vėlu prisiminti, kas gera, gražu ir brangu. Sunku po 50 ar daugiau metų prisiminti, kokį turėjom džiaugsmą – gerą darbą. Kokie draugai, draugės, kuo jie buvo brangūs. Džiugu, kad dabar yra žmonių, kurie nori atkurti tai, kas praėjo. Aš, pavyzdžiui, dirbdama bibliotekoj galėjau rašyti kiekvienos dienos prisiminimus. Ir vėl klausimas: kodėl to nesupratau? O dabar protas miglotas, mažai ką prisimenu…
P. Judicko Antano dėka gavau darbą. Jam esu labai dėkinga. Jis tada buvo valsčiaus pirmininkas (vaitas). Biblioteka buvo senam mediniam Kupravičių name. Jis stovėjo ant kampo priešais bažnyčią. Vėliau buvo perkelta į naują vietą. Labai mažas buvo kambarėlis, bet kelios lentynos knygų tilpo. Buvo keliolika bibliotekos punktų kaimuose, kuriuos reikėjo lankyti ir duoti ataskaitą aukštesnei bibliotekai. Lankydavau pėsčia, nes nebuvo jokių patogumų. Žiemą prašiau tėvo, tai pakinkydavo arklį ir važinėdavau rogėmis. Pagaliau gavau dviratį. Jie buvo „an talionų“…
Žmonės tada skaitė knygas. Ir įdomu – kaimo žmonės. Prisimenu, labai daug skolinosi knygų ir daug skaitė p. Čėpla Punsko kaimo, lyg Jurgis vardu. Įdomu, kad kaimo žmonės, turėdami daug darbų ūkyje – viską darė rankomis, visgi rasdavo laiko paskaityti kokią nors knygą.
Ruošėm būrelius, kaip mokėdavom. Organizavom vaidinimus, vakarones, kaip mokėjom ir sugebėjom. Organizavomės, kad sukurtume šokiams kokią programėlę, kad tik praleistume laiką prasmingai. Lyginant su šių dienų vaidinimais ir visais pasilinksminimais tai labai „biednai“ atrodė. Bet džiugu, kad būrėmės, dalinomės savo sugebėjimais. Bet viskas ėjo ir praėjo, kaip ir pati jaunystė ir jos visi gražumėliai…
Jaunimui patarčiau: rašykit prisiminimus, viską, ką išgyvenat. Kad ir skaudžiausi prisiminimai, jie visi labai, labai brangūs. Kai išeisit senatvės atostogų, patirsite begalinį džiaugsmą ir pasitenkinimą, kad ne veltui gyvenote, kad gyvenimas yra gražus, nors kartais ir sunku.“
Nuo 1958 m. bibliotekoje dirbo Eugenija Anuškevičienė.
- E. Anuškevičienė (dešinėje) su O. Valinčiene 1965 m.
Tuo metu biblioteka buvo perkelta į senuosius kultūros namus. Tada ji veikė ir sekmadienį. Žmonės po mišių dažnai užeidavo pasiskolinti knygų. Eugenija daug laiko skyrė visuomeniniam darbui. Jai talkino Julija Kalinauskaitė, Janina Mackiewicz, Birutė Kliučinskaitė-Pravdzikienė, Danutė Judickaitė-Grimalauskienė. Iki 1973 m. Punsko biblioteka (Biblioteka Gromadzka) rūpinosi valsčiaus tarybos pirmininkas Antanas Judickas. 1973 m. ji pavadinta viešąja valsčiaus biblioteka (Gminna Biblioteka Publiczna). Jai priklausė du filialai: Smalėnų ir Vidugirių.
(Bus daugiau)
Marytė Malinauskienė, punskas.pl