Saliutės tėvai – Elžbieta (vadinta Elze) ir Jonas (Jurgio sūnus) Brazinskai iš Žagarių. Močiutė Ieva Vektoriūtė iš Lazdijų raj. buvo ištekėjusi už Saliutės senelio Jurgio Brazinsko Žagariuose.
***
Tėtė Jonas Brazinskas kalviauc mokės Lietuvoj, Kėdainiuose, kalviavimo klinikoj – sakydavo. 17 metų išvyko pas močutės gimines ir pasmokino kalviavimo. Paliko nuotrauka iš 1926 metų. Kėdainiuose, kalvystės varštotuose, mūs tėtė Jonas Brazinskas buvo su kitais to pačo mokslo draugais. Tai: A. Vidukynas iš Alytaus, K. Mozūraitis iš Šakių, J. Norkūnas iš Šakių, A. Montvidas, R. Tolutis, o kalvių kalvis – mokytojas F. Morkūnas iš Kėdainių.
Jonas Brazinskas kalviavimo mokykloje Kėdainiuose 1926 m.
Medzinius ratus padaro stalius, o tėtė plienu apkausto. Gelažies pirkosi. Gelažinės štangos, lankai an ratų, kad nenukristų, tode vasaros metu laistė ratus vandeniu. In Sainus iš Žagarų 8 km. Pėsča ką parduoc ar nusipirkc vis ėjo. Pirko lietuvių „Rūtos“ krautuvėj, gražų medžagų sijonu buvo pirkc, suknelei, tai staltiesį. Tas namas, kur lietuvių krautuvė buvo, tai per karų sudegė.
Tėvelis lankydavos pas savo mamos gimines ir vienąsyk pažino būsimų mamų. Ilgokai jiedu gyveno Lietuvoj, kol ča aprimo. Paskui sakydavo: „Parsivežau gražausią Lietuvos paną.“ Kap grįžo, tėvelio mama kloja dzvi lovas – sūnu ir būsimai marčai. O sūnus, mano būsimas tėtė, sako: „Klok, mama, vieną, nes mes po šliūbi jau.“ Ji nustebus sako: „Tai kas jum davė be mūs žinios, sucikimo, palaiminimo ir kur dokumentas, kur patvircinimas?“ Tadu jiedu parodė, kad turi kunigo raštų – šliūbo jiem suteikimo Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčoj. Ir paprašė, kad dabar Jono tėveliai juos palaimintų, nes šliūban laimino ir lydėjo jaunosios Elzės tėvai.
Sena Brazinskų stuba buvo dzidelė, dzviejų galų. Paskui karui baigiancis bomba kap sykis krito an stubos stogo ir susprogdzino visų. Tai tėveliai trejus metus gyveno pas Jakubauskus Žagaruose, kol pastatė namie naujų vė medzinį stubų, cik jau kiek mažasnį nei anoj. Kap tėvai gyveno pas Jakubauskus, ča gimiau aš – Saliutė. O Jakubauskų sūnus Stasys 15 metų jau buvo, jis man visadu kap brolis, vis prisimenam, kap gražai mani prižūrėj, kap cikras brolis, nor buvo pusbrolis.
Pamenu, kap norėj Stasiukas skripkuti graic, pats išsidrožis ar mūs dziedulis jam šokių tokių padrožė. Ir sakydavo, kad miško medzo tai smuikas verkia, kap namo parnešis juom graini. Bet nužūrėj geras muzikantas Jonas Jasinskas ir pagailėj Stasiuko – padovanoj jam ne bile kokių skripkelį ir graic išmokino kap raikianc, tai tep paciko Stasiu, gerai išmoko. Priėmė in talkų dzidesni muzikantai, ėj vis trije po veseilias graino. O Stasys be smuiko jau negalėj niekur, graino ir graino, da ir sanatvėj nepadėj. Sainuose kapeloj „Šalcinis“ per daug metų, kap A. Vilkelis jį pakalbino, su savo anūkuti dalyvavo. Cik kap jėgos susmažino, tai acisakė. Alia da namie kad ir sanatvėj Stasys tankiai vis pagrieža savo numylėtu smuikeli, o mes susrinkį jam pridainuojam. Būna mieli vakarai…
Jonas Brazinskas (centre) su draugais 1930 m.
Turu daug dainų atmintin, turu da mano mamytės surašytų sąsiuviniuose. Mama mokino Žagarų vaikus dainuoc ir šokc, už jos darbų pas mani likis diplomas – padėka iš 1971 metų, kap ji mokino vaikus ir rinkosi Žagaruose prie gaisrinės, repetavo. Su dėdi Jakubauskų Jonuku jiej ir mes daug sanovinių dainų vis dainavom. Insigraino mano mamų Elzį ir Jonukų Jakubauskų ir Juozas Vaina, surašė, ir jaunimas iš Lietuvos lankėsi, rinko, užrašinėj. Turu sanų nuotraukų su mamu, kap su kaimo jaunimu suveidzinėj, dainavo, buvo paspuošį tautiniais rūbais su kaimyni Onuti Dapkevičų (Šarkieni).
Šaimynoj užaugau su jaunesniu broliu. Paskui gimė man brolukas, kuris paveldėjo tėvelio vardų Jonukas. Visadu gerai sutarėm, vaikystėj jau man reikėj jį globoc, bet daugumoj buvom su mielais savo dzieduliais, jiej daug ko išmokino: ne cik dainų, bet visokių darbų, katruos ir dar pamenu. Dziedulis Jurgis Brazinskas kap cik pasako: „Ainam parinksim gražų kviecinių arba ruginių šaudų…“, tai mes su broliu cik strykc – ir ainam. Nebuvo, kad kadu tėvų ar dziedulių nepaklausytum, ba žinojom, kad ir mumiem nepavelis kap kadu. Visadu klausėm, kap ko pacys norėjom, ba kap nelaidza, tai neinam, ar to, ko norim, tai nedarom, o pralaukiam ir vė prašom.
Tėtė tai vis kalvėj, duodavo patraukyc virvį dumtuvės, alia kap susranka pulkas vyrų, tai sakydavo: „Vaikeli, aik jau stubon, ca katris vyras padums, ba jiej keikiasi ca ir paskui ištvirksi nusgirdus negražų pasakų ir žodzų…“
Brazinskų šeima 1956 m.
Mokytojas J. Vaina sakydavo, kad mūs dziedulis tai kašų meistras – su karklu pynė gražus kašus grūdam supylc, bulvėm kitokius, mažesnius, jau cik iš karklo rykštukių pynė. O kap jis mokėj išskaptuoc klumpes, da skūros nuperka, apkala. Kap žiemų su broliu baisiai laukėm lado an balukės, ba ažaran nelabai laido, tai kap cik niekas nemato – tuoj mes maunamės ir slidzinėcis. Nor apšvarinam, apšluostom, betgi vis ciek buvo žymu – padas, kap toj pasakoj „Eglė žalčių karalienė“, cikrai nusidėvėdavo, nusitryndavo. O jau kad gerai slidzinėjos, tai gerai. Nepaisėm pabarimų. Pabucuojam dzieduliu rankon ir paprašom, kad išlaist. Nu o jis kap nelais, jei prašom, tai jei cik tėvai in Sainus išvažuoja – tai ir išlaidza mus an lado. Ir nuplėšam dziedulio klumpukes, alia tuoj padaro kitas.
O močutė kap gražai vėlė vailokus. Ir mumiem mažus nuvėlė. Aš irgi mokėjau. Jau kap insimauni in vailokus, paskui da in kaliošus, kad nenuplėšc apacos, tai šilta ir kojom, ir kiškom. Ėjom mokyklon ir namie buvo šilta peržiem. Močutė dainų, poterų kap gerai išmokino. Kap kunigas kalėdoj, tai sakydavo, kad nesarmata, kap vaikai moka žagnocis ir visus poterus. Ba kunigai kalėdodami vis klausė poterų, tai duoda po saldainio, paveikslukų, paglosto galvų. Dzieduliai ir tėvai kunigu bucau rankon, mes tai kap kadu. Alia vis laukėm po saldainio ir nesbijojom niekadu. Buvo miela, kap paglosto kunigėlis galvų kožnam vaiku.
O kap vasara – tai labai mylėjom maži an vežimo su drobynom arkliais važuoc. An ratų keturos rūčkos, kad prilaikyt drobynų vienų ir kitų.
J. Brazinskas
Mėgstu rankų darbus. Ypač linus man verpc sekės, siūc, megzc ypač vąšeliu pamėgau, išmokau iš savo mamytės. Brazinskų buvo žamės 20 ha, iš to 3 ha miško. Kasmet laikė po 4 avis, būdavo iki 10 ėrukų, arklių du, kumelukas, kumelys, da kiaulių vis buvo ir sau, ir parduoc, pora karvių. Linų sėjo kasmet po du metrus. Molinė pircis buvo pas mūs tetų, Stelmokus.
Po karo reikėjo valdžon priduoc tokias normas gyvulienos, javų, bulvių. Mokyklų ir ligoninių statybom irgi rinko, o dažnai žmonės neturėjo iš kur, ba menki ūkiai ir be trąšų – tai menkas derlius.
Daug kas ateidavo pas mano močutį pirkc austos drobės, grožėjosi. In Sainus tėvai važuodavo gerais stoniniais arkliais, kauscytais ratais, jau auliniais batais.
Mokyklon vaikščojom in Žagarus, mokino ir lenkiškai, ir lietuviškai Juozas Kubilius.
Per Stasio Jakubausko seserės Genutės vestuves 1955 metais graino Stasys Jakubauskas (smuiku), Jasinskas, Kmieliauskas. Jiej graino daugelyje vestuvių.
Dzieduliai abudu gražos sanatvės prigyveno. Močutė mirė turėdama 90 metų, o dziedulis sulaukė 93 metų.
Prisimenu, mano tėtulės Onos vyras Jurgelaitis tarpkaru buvo Sainuose daktaru, paėj iš Lietuvos. Ča gal jo brolis buvo savanoru:
|
Jurgelaitis |
Antanas, Raulo sūnus |
Gimė 1899 01 14 Ramoniškių (Panevolės) k., Paežerių vlsč. (Vilkaviškio r.). Mirė 1919 04 14. Apdov. išd. tėvui, gyv. Romaniškių k. Įst. sav. 1919 03 14. Mirė I LR Kryžiaus ligoninėje nuo žaizdų. Apdovanojimo liudijimas Nr. 8127, išduotas 1932 03 29. |
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl