Seinų vysk. Konstantinas Ireniejus Lubienskis, administratorius prel. Povilas Andruškevičius ir vysk. Petras Povilas Viežbovskis
17 metų vyskupija neturėjo nuolatinio vyskupo. Popiežius Pijus IX 1863 m. naujuoju Seinų vyskupu paskyrė Konstantiną Ireniejų Lubienskį. Šis kurį laiką valdė vyskupiją nebūdamas konsekruotas. Rusų valdžia nenorėjo jo patvirtinti, nes turėjo sau palankesnį kandidatą.
K. I. Lubienskis buvo kilęs iš garsios grafų Lubienskių giminės. Jo motina buvo Lenkijos senatoriaus ir didiko Felikso Lubienskio anūkė, tėvas Henrikas – Saksonijos karalius ir Varšuvos kunigaikštystės ministro sūnus.
Lubienskis gimė 1825 m. Varšuvoje, pakrikštytas trimis vardais – Konstantinu, Konradu, Henriku. Nežinia, iš kur gavo Ireniejaus vardą. Galbūt Sutvirtinimo sakramento metu.
Konstantino tėvas buvo turtingas ir nesunku jam buvę mokslinti vaikus. Namų mokytojai išmokė kelių kalbų. Iš Lubienskių giminės buvo kilę net 9 vyskupai.
Konstantinas Ireniejus mokėsi Freiburge pas jėzuitus, vėliau įstojo į Kielcų kunigų seminariją, po metų persikėlė į Varšuvos misionierių seminariją. Gyveno Petrapilyje, dirbo kaip Maltos ordino Bažnyčios kapelionas, pamokslininkas. 1859 m. ištremtas į Charkovą, po metų paskirtas klebonu į Taliną. 1891 m. išvyko į Paryžių, kiek vėliau į Romą, kur užmezgė naudingų pažinčių.
Vysk. Lubienskio valdymo laikotarpis buvo labai sunkus ir neramus. 1864 m. rusų valdžia panaikino beveik visas vienuolijas, suvaržė dvasininkų veiklą, nusavino Bažnyčios turtą, nustatė kunigams menkas algas. Vyskupas stengėsi kunigų padėtį pagerinti.
Vyskupaudamas nuveikė daug gerų darbų. Visų pirma pertvarkė seminariją, pakėlė kunigų mokslo lygį. Klierikams davė geresnes patalpas gyventi. Pats gyveno seminarijoje, vesdavo su klierikais pokalbius, kviesdavo pas save pusryčių, organizuodavo konferencijas, rekolekcijas. Vyskupas turėjo nemažą biblioteką, iš kurios duodavo klierikams knygas pasiskaityti. Kai rusų valdžia norėjo užimti vyskupų rūmus, norėdamas juos išsaugoti, persikėlė ten gyventi. Kaip vyskupas aplankė visas diecezijos parapijas, teikė Sutvirtinimo sakramentą, konsekravo Panemunės ir Šunskų bažnyčias.
Nors buvo lenkas, lietuvių kalbos neniekino ir ją gerbė. Atnašaudamas Sintautuose ir Griškabūdyje mišias, procesijos metu pats užgiedojo giesmę „Garbė ir šlovė“. Tais laikais tai buvo didelė staigmena. Lankydamasis Balbieriškyje, išgirdęs, kad keli žmonės gieda lenkiškai, pasakė: „Kaipgi galima leisti bažnyčioje giedoti lenkiškai, jeigu visa parapija lietuviška?“. Pastebėjęs, kad pusė Seinų katedros lankytojų kalba lietuviškai, paliepė sakyti pamokslus ir lietuvių kalba. 1868 m. Aleksote slapta susitiko su Žemaičių vyskupu M. Valančium.
Vyskupas nesugyveno su rusų valdžios pareigūnais. 1869 m. trečią valandą ryto į vyskupo butą netikėtai iš Varšuvos atvyko generolas Meleris. Jis areštavo vyskupą K. I. Lubienskį ir išvežė į Permę. Kelionė į tremtį buvo varginga, vyskupas susirgo. Po dviejų savaičių mirė. Palaidotas Naugardo viešajame kapinyne.
Vyskupas K. I. Lubienskis, būdamas aukštos kilmės, mėgdavo išlaidžiai gyventi. Mirdamas paliko skolas. Visas jas grąžino velionio giminės. Kaip aristokratas, turėjo ir kitų keistumų bei neigiamų savybių, bet tų gerųjų buvę daugiau.
Kai vyskupą K. I. Lubienskį areštavo, leido jam dar paskirti savo vieton oficiolą. Juo paskirtas kan. Povilas Andruškevičius. Kapitula jį išrinko vyskupijos administratoriumi.
Kunigas P. Andruškevičius gimė 1806 m. Tikocino apylinkėse. Baigė vietos mokyklą ir kunigų seminariją. Dirbo įvairiose parapijose. 1863 m. vyskupas jį paskyrė Seinų seminarijos regentu. Diecezijoje jis dirbo daugiau kaip 3 metus. Per tą laiką pertvarkė bažnytinius giedojimus, suremontavo seminarijos rūmus. Jam daug padėjo kunigas Aleksa. Jis mokė P. Andruškevičių lietuviškai. Administratorius buvo dievobaimingas, bet silpnos sveikatos ir lengvai pasiduodavo kitų įtakai. Kai Rusijos vyriausybė susitaikė su Roma, Seinai susilaukė naujo vyskupo. Tada P. Andruškevičius išsikėlė į Lomžą, kur dirbo vienuolių vizitatoriumi. Mirė 1892 m.
Vyskupas Petras Povilas Viežbovskis – šeštas iš eilės Seinų vyskupas. Gimė Lomžos gubernijoje, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinia kodėl, bet buvo priėmęs aristokratų titulą. 1837 m. įstojo į Tikocino kunigų seminariją. Kunigu įšventintas Seinuose.
Jauną Viežbovskį vyskupas Strašinskis pasiėmė į savo konsistoriją kapelionu bei sekretoriumi. Po vyskupo mirties dirbo parapijose. Buvo paskirtas Suvalkų dekanu. Seinų kapitulon įžengė 1870 m. Po poros metų paskirtas Seinų vyskupu. Tai nustebino net patį Viežbovskį, nes nebuvo didelio mokslo žmogus. Tai pirmas iš šios diecezijos kilęs vyskupas.
Vysk. Viežbovskis dieceziją valdė 20 metų, bet nebuvo mėgstamas. Kalbėjo aštriai, su nemaloniu akcentu. Jo valdymo metais įvyko unijos panaikinimas (1875 m.), kuris nešė permainas ir parapijose. Unitai buvo valdžios įsakymu pervesti stačiatikybėn. Jie labai priešinosi ir nenorėjo su šituo sutikti. Buvo uždraustos procesijos į stebuklingas vietas. Mėginta uždrausti vaikų katekizaciją. Pradėtos naikinti ir katalikų bažnyčios.
Viežbovskis mirė 1893 m. Palaidotas šalia vyskupo A. Baranausko.
(IV dalyje – apie vysk. Juozapą Oleką, administratorių prel. Povilą Krajevskį ir vysk. Antaną Baranauską)
M. Malinauskienė, punskas.pl