Per Sekminių atlaidus Žagarių bažnytėlė išpuošta žaliais vainikais, berželių šakomis, šakelėmis. Ši diena jau nuo seno siejama su gamta. Šventės metu ypatinga galia suteikiama jauniems berželiams. Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą. Juk kiekvienas medis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl atbunda – sužaliuoja. Jo šakos simbolizuoja dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra labiau gyvybingas – pirmas pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė pasakoja: „Žagaruosa an tep vadzinamų daržų ir kaimi išėjus in kolionijas buvo daug medzinių kryžų, tai mani dziedulis Petras Dapkevičus, gimis 1865 m., vesdavos kasdzien gegužės mėnesin ir savaitį visų po Sakminių vakarais in tokias mišas prie kryžų. Kasdzien apeidavo tokia procesija visus kaimo kryžus. Aidami giedojo Visų šventų litanijų.
Ona Dapkevičiūtė prie Žagarių mokyklos
Sakminių šventė būna septintų savaitį po Velykų. Nuog visadu Žagaruosa atlaidai. O antrųdzien po Sakminių švencino seniau visadu žamį ir laukus kunigas. Paima mani, būdavo, dziedulis už rankutės (prieš Antrų pasaulinį karų) ir ainam su visais per kaimų. Pradeda nuo vadzytos Paulienės Petruškevičų kryžo an kalno – vidurin Žagarų kaimo. Ba treji mūs kaimi buvo Petruškevičai. Tai kap pravardzavo, tai žinojo, kur katris. Ir pas kitus ainam kryžus. Bažnyča išdabyta ir kožnas kryžus. Seniau prie kožnų beveik namų, visi norėj savo kad turėc, kad ir prastesnis kryžalis. Cik daugelis medziniai, tai supuvė.
Sakminėm, per šitų šventį, raikėj indabyc kryžai ir bažnytėlė. O kap vyskupas Baranauskas atvažinėj, tai moteros pasicikdavo irgi su ilgais pintais vainikais ir ciesė an kelio iki bažnyčukei savo austus divonus. Labai mokėjo pagerbc ir rankon bucavo.
O po kari, kap pana buvau, tai maišus su draugėm prisiskinam žaliais smulkiais lapukais berlynukų (labai augo kito Petruškevičo – knygnešo, Karuliu vadzyto – ėglynuki). Labai Karulio miškelin žaliavo ir mėlynojai, ir šiciej berlyno žolynukai. Perdzien suvejį pinam, o vaikiščai sukala tokius stovukus – kryžokus, kad laikytųsi. Tai appinam visų altorų – da kap sanoj Žagarų bažnyčukėj. Visadu altorų vainikais rėdėm gyvų lapukų ar šakutių supynį. Kožna acinešam da ir po kamuolio siūlo lininio, ba gi raikėj apvynioc, o kas tį pirkto siūlo turėj tadu? Nebuvo. O kad ir buvo, neturėj už kų nusipirkc. Raikėj apvynioc, kad neirtų, kad laikytųsi. Ir stori ciej vainikai, ir ilgi buvo. Kryžai visi indabyci. Aidami sustoja prieg kožno kryžo, pagieda Visų šventų litanijų, kokias tai giesmes iš kantičkų.
Sanoj bažnyčukėj pamenu, kap buvo švento Jeronimo medzinė stovylukė. Jėzus prieg kryžo – aukom irgi nemaža stovyla. Kiek išvogė, kas jau suprato sanovinių daiktų vertį, o kiek liko – tai sudegė.
Bažnyčukės pastogėj buvo pelėdų ir šikšnosparnių karalystė, o rūsin Alnų ir Krasnagrūdo dvarponių sanų grabai. Kap ir visur dvarai užlaikė bažnyčas daugiausia, ba gi paprasci žmonės buvo biedni, biednysta visur, šaimynos dzidelės, aj tarnauc, kad nebadauc. Alnų ponas tai turėj vis labai daug arklių. Dziedulis pasakojo, kap jodė, važinėj. Abiejų dvarų ponai draugavo su mūs dzieduliu. Krasnagrūdi tai pašaukdavo vis prie bitių – tai dziedulis mylėj. O Alnų ponas tai arkliais mainė, tai drigantų turėj gerų. Pats dziedulis irgi laikė ketvertų arklių, tai sakydavo: du namuos, o dzviem in pasvietį, ba gi kunigus vežoj. Jau Lietuvų tep žinoj, kap savo delnų – vis sakydavo. Ba kur jis cik nebuvis. Su kunigais gerai sutarė ir draugavo, net savo sūnu Kaziu kun. Galeckų paprašė už krikšto tėvų. Turėjo irgi šitų savo vaikų laisc in kunigus, alia kap vyrasnis brolis Kazys numirė, paskui ir sūnus Jonas, ėjis an kunigo – numirė, tai jau mūs būsimų tėvų Kazį palikdzino an ūkės ir atkalbino nuog mokytojkos Jadvygos, o pats sūnu prirodzino merginų nog Pūnsko, iš Kreivėnų.
Dziedulio pusbrolis Vincas Petruškevičų buvo kunigų kraučus, kų Sainuosa gyveno. Kap suveis abudu, tai tep dziedulis jam apie Lietuvų pasakoj.
Dziedulis vis pasakoj, kur kas gyveno. In kalnukų už mūs buvo Kazlauskų kiemukas ir namukai, alia kap išaj in Lietuvų, tai susinaikino ir cik akmenai guli. Viena Kazlauskiūtė išaj už Vaškio, kici likos Lietuvoj. Po karo liko Aleksa, nauji ką atejo, ir Vaškys, Nasiu vadzytas, ba jo priežodzis buvo iš lankiško „na sie“.
Prieš karų da mano tėvas jaunas buvo, tai mokinos pas Rudzulį Juozų – buvo mūs kaimo mokykla. Tai jis net insimylėj Kazlauskaitį Jadvygų. Šita mokytoja paėj iš Lietuvos, mokino ir mokykloj pamokas, ir vaidinimų, dainų, šokių. O pas tų Rudzulį da akmeninian svirnuki buvo pieninė – vežė žmonės iš Žagarų ir Dusnyčos pienų. Nebuvo langva, ba raikėj nuvežus nuimc grietinė, centrafūga raikėj sukc, o sunkiai sukėsi.
Gerai, kad langvesni laikai atėjo. Kiek tai motina verpė, audė. Stovuosa ir stovuose. Močutė gerai, kad buvo – tai prie puodų. Man jau mažau teko ausc. Takus turu išaudus, an rėmų sarvietas darau ir siuvinėjau liasetki daug. Kožna jauna norėjom savo turėc lino audzimo ir siuvinėtų sarvietų, pagalvių, plūksnom kimštų, ir gražais raštais siuvinėtų jesiukų.“
G. Pakutkienė, punskas.pl