(Tęsinys)
Reformatų ordinas – vienuolių pranciškonų observantų šaka. Į Žečpospolitą jie atkeliavo XVII a. pradžioje. Pirmieji vienuoliai buvo įkurti Lenkijos pietuose. Labiausiai aktyvus ordinas buvo XVII ir XVIII a. Pirmaisiais Lenkijos ir Lietuvos padalijimo metais gyveno 1345 vienuoliai. Steigiant naujus vienuolynus reikėjo pertvarkyti provincijas. 1750 m. Prūsijoje buvo išskirta nauja Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo provincija. Pirmasis reformatų vienuolynas įsikūrė Prūsijoje, Žuromine (1778 m.), antrasis – Smalėnuose. Fundacijos akte buvo parašyta, kad fundatorius M. Habermanas atiduoda vienuoliams mūrinę bažnyčią ir greta jos esančius medinius pastatus. Habermanas taip pat pažadėjo per metus pastatyti vienuoliams mūrinį pastatą. Vienuolių išlaikymui skyrė daržą, apie 13 margų pievų ir ariamosios žemės. Jie galėjo naudotis Smalėnų tvenkiniu, upe ir puse Klevų ežero. M. Habermanas pažadėjo duoti 20 sieksnių medienos. Jis leido nemokamai naudotis malūnu ir gaminti sau alų. Dar nebaigtiems statyti pastatams įsipareigojo parūpinti kalkių, plytų ir čerpių. Nuo 1840 m. vienuoliams buvo užtikrintas pragyvenimas.
Fundacijos akte dar buvo pažymėta, kad jeigu vienuolynas turėtų būti perkeltas kitur arba uždarytas, visą jo turtą, pastatus ir žemę reikės grąžinti fundatoriui. Tuo metu, kai kūrėsi Smalėnų vienuolynas, taikydavosi, kad vienuolynai buvo uždaromi, o visą turtą perimdavo Lenkijos karalystės valdžia.
Reformatai vadovavo ir pradinei mokyklėlei. Ją finansiškai rėmė valdžia. Be tikybos, mokykloje buvo mokoma rašyti, skaityti, skaičiuoti, buvo dėstomos pagrindinės ūkio žinios.
Iš pradžių į Smalėnus atvyko trys vienuoliai: šventosios teologijos dėstytojas kun. J. Čapskis (Czapski), didžiai gerbiamas tėvas Kvirinas Barbasievičius (Kwiryn Barbasiewicz) ir brolis po įžadų M. Kruza. Pirmuoju Smalėnų vienuolyno vyriausiuoju išrinktas kun. J. Čapskis. Vėliau šias pareigas ėjo kun. Novakovskis (Nowakowski), kun. K. Barbasievičius, kun. Lukašas Grabovskis (Łukasz Grabowski), kun. Placidas Stipulkovskis (Placyd Stypułkowski), kun. Joachimas Viežbilo (Joachim Wierzbiło), kun. Juzefas Stankievičius (Józef Stankiewicz).
Habermanas, statydamas naujus pastatus, susidūrė su daugeliu sunkumų ir trūkumų. Iš Magdalenavo suirusios bažnytėlės parsivežė vienos navos ir dviejų bokštų medieną. Vėliau gavęs vyskupo leidimą surengė rinkliavą. Iš surinktų pinigų Habermanui pavyko dar pastatyti netoli bažnyčios koplyčią, kurioje buvo laidojami jo šeimos nariai.
Išlikęs vienas 1865-ųjų metų vienuolių sąrašas. Tada Smalėnuose buvo 9 kunigai ir 3 broliai. Reformatams rūpėjo suaktyvinti religinį žmonių gyvenimą. Jie organizuodavo Švenčiausiojo Sakramento išstatymą bažnyčios globėjo šv. Izidoriaus, šv. Rožės, mergelės iš Limos, Mykolo Arkangelo ir šv. Kazimiero dienomis. Reformatai steigė beveik jau išnykusias brolijas. Smalėnų gyventojai būrėsi į Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo škaplieriaus brolijas. Brolijos padėdavo žmonėms laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, žadino jų pamaldumą, kovojo su alkoholizmu, rūpinosi ligoniais ir mirštančiaisiais. Brolijų knygos neišliko, todėl sunku gerai įvertinti jų veiklą.
Reformatų laikais tautinis lietuvių atgimimas nepasireiškė, tačiau lietuviai meldėsi savo gimtąja kalba ir stengėsi ją išlaikyti. Vienuoliai turėjo jiems padėti. Vienas iš reformatų, kun. Mateušas Tiburčinskis (Mateusz Tyburczyński), 1867 m. prašo vyskupą perkelti jį į kitą vienuolyną, rašydamas: „… zważając na stan i powołanie, że dla ludu uczęszczającego do kościoła naszego na nabożeństwa, znajdującego się we wsi Smolany nie jestem użyteczny, gdyż on mówi w języku litewskim, a którego ja nie posiadam“. Vienuolis prašo atsižvelgti į jo pašaukimą. Žmonėms, lankantiems Smalėnų bažnyčią, jis negali būti naudingas, nes nemoka lietuvių kalbos. Dėl tos pačios priežasties prašė perkelti ir kun. P. Stipulkovskis. Abu jie buvo perkelti. Šis pavyzdys rodo, kad dauguma Smalėnų ir apylinkių gyventojų tada buvo lietuviai.
1864 m. caras išleido įsakymą uždaryti vienuolynus. Taip keršijo už 1863 m. sukilimą. Caras žinojo, kad sukilimą rėmė ir Smalėnų reformatai. Ne iš karto visi vienuolynai buvo uždaryti. Valdžiai rūpėjo, kad jie patys pamažu išnyktų, todėl vengė radikalių sprendimų. Tie vienuoliai, kurie norėjo vykti į užsienį, greitai gaudavo leidimus. Į vienuolyną buvo uždrausta priimti naujus kandidatus. Vienuolių skaičius sumažėjo. 1873 m. Smalėnuose jų buvo aštuoni. Tais pačiais metais Suvalkų gubernatorius išsiuntė raštą Seinų vyskupui Piotrui Pavelui Viežbovskiui (Piotr Paweł Wierzbowski), įsakydamas 1874 m. sausio 12 d. vienuoliams išvykti iš Smalėnų. Jie turėjo išvažiuoti į kitus nykstančius vienuolynus arba išvykti į užsienį. Smalėnuose liko tik vienas kun. Hiacentas Vasilevskis (Hiacenty Wasilewski), kuris iki mirties (1889 m. gegužės 6 d.) laikė šv. Mišias ir administravo bažnyčią. Likęs vienas tuščiuose mūruose praleido 11 senatvės metų. Mirus paskutiniam reformatui, baigėsi ir Smalėnų vienuolyno istorija, kuri truko 30 metų.
Smalėnų vienuolyne, aišku, buvo ir lietuvių. Yra žinoma, kad 1865 m. du vienuoliai buvo kilę iš Kalvarijos, trys iš Marijampolės apskrities. Vienas iš jų buvo brolis Augustinas Zeicas (Zeytz). Jis per penkerius metus Smalėnuose atliko kandidato ir naujoko bandymo laikotarpį, 1862 m. padarė laikinuosius įžadus, 1871 m. nuvyko į Krokuvą ir apsigyveno reformatų pranciškonų vienuolyne. 1872 m. išvyko į Ameriką ir ten įsitraukė į kultūrinę veiklą. Norėjo net įkurti vienuolyną. Zeicas yra žinomas kaip pirmojo Amerikos lietuvių laikraščio „Lietuviška gazieta“ organizatorius, leidėjas ir rašytojas.
Kitas Smalėnų vienuolyno lietuvis buvo iš Šiaulių kilęs pranciškonas Urbonas Ruškevičius. 1848 m. jis įšventintas į kunigus. Tais pačiais metais, kaip ir Zeicas, Ruškevičius išvyko į JAV ir dirbo kaip pasaulietis kunigas.
Reformatoriai Smalėnuose įsteigė aukštesniąją mokyklą, kurioje mokėsi ir daug lietuvių. Baigę šią mokyklą, kai kurie eidavo toliau mokytis į Marijampolės gimnaziją, o kiti stodavo į Seinų kunigų seminariją. Vienuolių „akademija“ (taip anais laikais pašiepiamai buvo vadinama Smalėnų mokykla) nebuvo menka. Lietuviai noriai leisdavo į ją savo vaikus, nes mokslas ir išlaikymas pigiai atsieidavęs. Reformatai moksleivius gerai prižiūrėdavo, nepamiršdami pagal ano meto paprotį įkrėsti jiems rykščių.
Smalėnų vienuolyno mokyklą baigė ne vienas žymus kultūros veikėjas. Tarp jų galima paminėti Dominyką Tomą Bačkauską, kuris po sukilimo emigravo į Ameriką ir ten organizavo lietuvių spaudos leidybą (leido „Vienybę lietuvininkų“, „Saulę“).
1897 m. Smalėnai tapo Seinų parapijos filialu, kuriam buvo priskirti kai kurie Seinų, Punsko ir Kolietnyko parapijų kaimai. Vėliau Smalėnuose įkurta savarankiška parapija. Prieš I pasaulinį karą ji priklausė Suvalkų dekanatui. 1880 m. Smalėnuose buvo 323 gyventojai.
XIX a. Smalėnų apylinkės gyventojų dalis aplenkėjo. Nelotyniški giedojimai buvo tik lenkiški. Prieš I pasaulinį karą šią skriaudą atitaisė kun. Juozas Katilius, pertvarkydamas pamaldų tvarką ir leisdamas vieną sekmadienį lietuviams, antrą lenkams giedoti, nors tada lietuviai dar sudarė parapijiečių daugumą. Po I pasaulinio karo kova dėl gimtosios kalbos teisių bažnyčioje buvo tęsiama. 1928 VII 2 vėl leista lietuviškai giedoti rožančių ir kitas giesmes, tačiau vėliau lietuviški giedojimai buvo varžomi.
Pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį kaimas buvo paskirtas Lietuvos Respublikai. Tais pačiais metais prie Smalėnų vyko lietuvių ir lenkų kovos. Smalėnai liko Lenkijos pusėje. Pagal 1921 m. lenkų valdžios atliktą gyventojų surašymą, kaime gyveno 199 žmonės: 140 lenkų, 45 žydai, 9 rusai ir 5 lietuviai. (1984 m. pateikiama, kad lietuviai Smalėnuose sudarė 8% gyventojų.)
Lietuviški giedojimai buvo tęsiami ir po II pasaulinio karo, klebono kan. Vaclovo Budrevičiaus laikais. Šis dvasininkas, išbuvęs Smalėnų klebonu apie 40 metų, mirė 1965 XII 30, sulaukęs 87 metų amžiaus.
Lietuvių kalba iš bažnyčios buvo pašalinta kurijos įsakymu 1946 m., bet 1959 m. vėl grąžinta. Šiuo metu sekmadieniais vienos pamaldos laikomos lietuvių kalba, kitos lenkų kalba. Visi bažnytiniai patarnavimai teikiami abiem kalbom.
2011 m. uždaryta Smalėnų pagrindinė mokykla, kurioje mokėsi 13 lenkų vaikų ir dirbo 9 mokytojai.
M. Malinauskienė, punskas.pl
Šaltiniai:
A. P. Sitarskio „Aušroje“ paskelbta informacija
B. Kviklys „Lietuvos bažnyčios. Vikaviškio vyskupija“, Chicago, 1982, t. 2, p. 440-442.
A. Katilius „Vienuoliai iš Suvalkijos Amerikoje“, „Aušra“, 1999, nr. 15, p. 26-27.
Internete rasta informacija