Nors lapai jau anksčiau pradėjo geltonuoti, raudonuoti ir visom kitom spalvom keistis, kalendorinis ruduo prasidėjo vos prieš kelias dienas. Rugsėjo dvidešimt trečiąją! T. y. šiandien (na, mano šiandiena Jums buvo užvakar). Atrodo, kad džiaugiuosi. Žinoma, kad džiaugiuosi, nes man patinka ruduo. Ypač tok, koks yra šiandien. Ech, gražu. Tikiuosi, dauguma iš Jūsų vakar (Jums užvakar) dalyvavo ar bent prisiminė Baltų vienybės dieną, mūsų šeimos susivienijimo svarbą. Ech, buvo labai gražu. Pasitiko mus šiltas vakaras, skambėjo nuostabi prūsiška daina, stebėjome atliekamas magiškas apeigas, dalijomės degančiais žiburiais… Ir, manau, ne vienas iš Jūsų parsinešėte į savo namus po trupinį to vakaro nepaprastos ramybės. Gal mus veikė rudens Lygės aura? Galbūt arba tikriausiai to net patys nesuprasdami. Ar žinote, kad rudens lygiadienis, tai momentas, kai visame pasaulyje diena ir naktis trunka lygiai po 12 valandų? Nuo tos dienos Šiaurės pusrutulyje diena trumpėja, o pietiniame ilgėja? O žinojote, kad rudens lygiadienis buvo itin svarbus mūsų kultūroje? Šiokiomis tokiomis žiniomis norėčiau su Jumis pasidalinti arba bent užmiršusiems priminti.
Senovės lietuviai minėdavo Lygės (lygiadienio) šventę. Atiduodavo pagarbą ir saulei, ir ugniai. Rudens ir žiemos laikotarpį ugnis pakeisdavo saulę. Kiek saulelė glostydama užaugino derlių, miško uogas ir įvairius vaisius, tiek turėdavo užtekti tamsiam metų laikui. Rudenį ir žiemą tekdavo pasikliauti tik ugnelės šiluma. Ne be reikalo Baltų vienybės dienos padangę apšviečia ugnies liepsnos, deginami laužai, kuriuos pamaitiname grūdais ir pagirdome vandeniu. Ugnis tai statanti ir griaunanti stichija, todėl su ja reikia elgtis atsargiai.
Tik šiandien sužinojau, kad rudens lygiadienio simbolis, tai du besikapojantys gaidžiai. Vienas reiškia šiltą, o kitas šaltą pusmetį. Dvi spalvingos priešpriešos, teikiančios Žemei harmoniją. Pagal tokias, pavadinkime, natūralias taisykles gyveno senojo tikėjimo žmonės. Šiandien yra panašiai, nes rudenį sukrauname užaugintą derlių, tačiau darbai laukuose nesibaigia, kaip buvo daroma anksčiau. Sakoma, kad per lygiadienį visada būdavo baigiami pagrindiniai laukų darbai, tad ir nereikėdavo keltis su gaidžiais. Beje, įdomu, kad lygiadienį žmonės spėdavo orus – kokia diena per rudens Lygę, toks bus visas ruduo. Taigi šiemet turėtų būti tikrai neblogas, net drįsčiau sakyti, puikus ruduo!
Ką dar sužinojau? Lygiadienio proga buvo aukojamas gyvulys, tiksliau, pora gyvulių arba paukščių, pavyzdžiui, višta ir gaidys. Kai kur rašoma, kad dažniausiai auka tapdavo ožys – vaisingumo simbolis. Labiausiai mane nustebino, kad ši tradicija buvo atgaivinta jau nepriklausomoje Lietuvoje. Aišku, niekas gyvo ožio nepjaudavo. Rišdavo šiaudinį ožį, kurį vėliau sudegindavo.
Vartydama ne vieną straipsnį aptikau dar ir Bobų vasaros pavadinimą. Pasirodo, kad ji prasideda lygiadienio laikotarpiu. Mes, vaikai, niekada negalėjome suprasti, kodėl skraidančių voratinklių metas vadinamas Bobų vasara. Ogi ji susijusi su dvasiomis – Vėlėmis. Baltų tikėjimo tradicijose Bobomis buvo vadinamos prosenelės. Ir tai ne viskas. Švenčiami buvo ir Diedai! Tik šiek tiek vėliau, spalio pabaigoje. Kaip jau patys suprantate, jie – Diedai – mūsų vyrai protėviai.
Lyg ir viskas. Atsitraukime nuo kompiuterių ir eikime į gražų ir šiltą rudenį!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl