„Merkinės pilyje Vytautas Didysis andai parašė laišką Kryžiuočių ordinui, o mes joje parašyti nieko negalime: ne sykį suliepsnojusi, daugsyk atstatyta, medinė pilis neišliko, tad tik ant piliakalnio galiu užrašyti minteles, žiūrėdamas viena kryptimi, bet iškart į Lenkijos, Lietuvos, Jotvos, Prūsijos, Sarmatijos ir kitų žemių pusę. Juk taip, einant per laiko klodus, galima vadinti Suvalkų, Seinų ir Punsko trikampį, tą kraštą, kurio Lietuva neteko 1920 m., kai buvo sulaužyta Suvalkų sutartis.“ (Stasys Stacevičius)
Poetui Stasiui Stacevičiui atminti. „Giesmė Merkinei“. Skaitė Stasys Stacevičius Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose. Poezijos pavasaris Punsko ir Seinų krašte 2011 m. Filmavo ir montavo Sigitas Birgelis. Muzika Frederiko Šopeno, Noktiurnas Nr. 1, Op. 55. Punskas, 2013.
Paskutinių Merkinės pagonių – kol kas – neprakeiktas,
į naktį, kur tavo vėlė gal nebus nebyli,
greitai išsiųstas būsiu. Ir tapsiu labai seniai baigtas –
kaip laiškas kryžiuočiams, rašytas Merkinės pily.
Ten išdegs kartų paslaptys, šaltyje suabejosiu
savuoju krikštu, vynu, moterimi. Vakare
atrodys: piliakalnis vėjy priimt bėglį ruošias,
bet kelio į pilį ir vartų į pilį nėra.
Tu, beveik nepasenusi, klausi: nejau nežinojau,
kaip seka pagonį dievų pėdomis pėdsekys,
ir karalių mieste naktimis be žinios dingsta žmonės.
Patiems įžvalgiausiems košmarai išdegins akis.
Man labiausiai rūpės mano jaunojo protėvio kapas,
romantiški mano vaikai, kurių gal ir nebus
lyg to nukirsto beržo ar spalyje liepos… Pririnksiu daug lapų,
dėliosiu kaip knygą piliakalnio medžių lapus.
Slaptuos puslapiuose vėl blaivysis sužlugęs bajoras,
nykštukai ugnelę kūrens prie Milžinkapio, perdegs naktis,
ir ištarsiu skaidrėdamas dūmuose: jums, mano broliai,
garbė, pinigai, gražios moterys. Man – kas jau liks.
Man – pagoniška saulė, pilni paslapties miško uoksai,
ir seserys, su paprastais vėl sumaišę prastus
savo vyrus ar priešus… Nejau niekada neišmoksiu
žiūrėti į mirtį labai paprastai – pro pirštus?
Taip netektų regėti, kaip gyvą lavoną palaidos,
nurėš dalį veido ir šuniui numes… Be klaidų
mano draugas jaunystėje du kartus smogė dviveidžiui,
o tas, pasirodo, turėjo gal dešimt veidų.
Ir nebėgo bičiulis, paskui prie jo kapo meldžiausi:
apsaugoki, saule, nežinomos knygos lapus,
skubink moteris, kur negyvam partizanui apgraužė
rankas šuo benamis, kai vėjas žinojo, kas bus.
Gal karalius Vaza prieš pat mirtį tai jautė, paliepęs
išnešti dar gyvą į aikštę… Beveik nebyli
išeini, mano meile, iš mažo karališko miesto,
iš laiško ar juodraščio mano Merkinės pily.
Ar ne tavo dvaselė, kur gimusi, grįžti mėgina,
kai skersvėjai judina perlietus liūčių varpus,
ir piliakalnis tūno savy, jeigu sklaidos Merkinė.
Bet kelio į pilį daug amžių nėra. Gal dar bus.
Stasys Stacevičius