Vilniuje dirbančią ir besimokančią Iną Pečiulytę iš Punsko kalbina Monika Valinčiūtė.
– Kaip žinome, esi baigusi Punsko Kovo 11-osios licėjų. Kodėl pasirinkai mokytis licėjuje ir ar ši mokykla paruošė Tave tolimesniems mokslams?
Baigiant Punsko Dariaus ir Girėno gimnaziją, man ir mano klasiokams kilo natūralus klausimas – o kas toliau? Mano klasėje buvo nemažai žmonių, kurie svarstė daugelį tolimesnio švietimo variantų, tačiau man tokio poreikio nebuvo. Visados žinojau, kad esu neatsiejama Lenkijos lietuvių ir „Punsko bendruomenės“ dalis. Žiūrint į tai iš laiko perspektyvos, suprantu, koks sunkus darbas yra išauginti tautiškai susipratusį lietuvį, todėl labai norėčiau padėkoti savo tėvams, kurie mums tautinę savimonę skiepijo nuo mažų dienų. Būdama paauglė supratau, kad tautos išlikimo garantas – tai visų pirma kalba. Todėl mano pasirinkimas buvo aiškus: būti tautiškai susipratusia lietuve, gerai mokėti savo gimtąją kalbą bei išlaikyti mūsų protėvių tradicijas įmanoma tik besimokant lietuviškame licėjuje. Niekada apie tai per daug negalvojau, nes maniau, kad šis pasirinkimas yra natūralus ir organiškas kiekvienam lietuviui. Supratau, kad mokymasis Punsko licėjuje tai lietuvybės pamatų stiprinimas bei solidarizavimasis su Lenkijos lietuvių bendruomene. Sakydama „Punsko bendruomenė“, turiu omeny ne tik Punską kaip geografinę vietą žemėlapyje. Šiame žodžių junginyje telpa visa mano mažoji gimtinė, žmonės bei joje vykstančios šventės, renginiai ir koncertai. Kadangi esu kultūros žmogus, negalėjau nė pagalvoti apie atsitraukimą nuo Punsko lietuvių kultūrinio gyvenimo bei moksleiviškos popamokinės veiklos. Todėl visi anksčiau išvardinti veiksniai nulėmė mano tolimesnį pasirinkimą. Mokykloje iš tiesų praleidau savo geriausius paauglystės metus. Taip pat manau, kad ne tik mokykla ruošia jaunus žmones tolimesniems mokslams. Viską didžiąja dalimi turi „užsidirbti“ pats, o mokykla bei joje dirbantys mokytojai tik – o gal net – nurodo mokslo kryptį. Esu labai dėkinga visiems savo licėjaus mokytojams, nes be jų būtų labai sunku nueiti visą tą kelią.
– Neretai Punsko jaunimas dėl tam tikrų stereotipų nesirenka Kovo 11-osios licėjaus, o tęsia mokslus Suvalkų ar Seinų vidurinėse mokyklose. Ką galėtum pasakyti apie šią situaciją ir ką pasiūlytum jaunimui renkantis licėjų?
Iš tiesų, manau, tai ne jaunimo problema,o jų tėvų. 15–16 metų jaunuolis kitaip mato visą situaciją, jo požiūris į gyvenimą yra dar gana siauras. Jaunas žmogus ne visada sugeba suvokti tokio pasirinkimo svarbą jo tolimesniam gyvenimui. Paauglys, augęs nedidelėje bendruomenėje, tėvų namuose, mano, kad viską žino ir supranta geriausiai. Todėl ir atsiranda noras kuo greičiau pakelti sparnus ir išvykti kuo toliau nuo jį supančios aplinkos, tapti savarankišku ir nepriklausomu. Gyventi taip, kaip nori jis pats. Aš manau, kad tėvų pareiga yra padėti vaikui surasti teisingą gyvenimo kelią, nes jie jau visa tai yra patyrę. Punsko lietuviai, auginantys savo atžalas, turėtų pirmiausiai patys suvokti, koks svarbus išlikimo garantas Lenkijos lietuviams yra mūsų Kovo 11-osios licėjus ir kokius pranašumus jis duoda absolventams. Ne iš vieno jauno žmogaus, kuris pasirinko tęsti mokslus ne Punsko licėjuje (arba bent ketino tai daryti), esu girdėjusi, kad renkasi Suvalkų ar Seinų mokyklas, nes ten neva „aukštesnis mokymo lygis“. Noriu pakartoti tai, ką jau sakiau atsakydama į ankstesnį klausimą – jei esi motyvuotas, turi noro mokytis ir siekti savo užsibrėžtų tikslų – viską turi „užsidirbti“ pats, nesvarbu kur tai bedarytum. Todėl šis argumentas, mano nuomone, netenka jokios prasmės.
Pastaruoju metu stebiu, kaip tų neva aukštesnio lygio vidurinių mokyklų absolventai netikėtai pasirenka studijas Lietuvoje. Man dėl to skaudu ir ima neapsakomas pyktis, kad iškeitę lietuvišką licėjų į kitą, jauni žmonės vėliau ieško bendrystės su Lietuva ir ten siekia tęsti aukštąjį mokslą. Realybė dažniausiai tokia, kad į lenkiškus universitetus tiesiog neįstoja ir teisinasi, kad Punske lengviau išlaikyti abitūros egzaminus. Jaunime, atsipeikėk!
O apie licėjaus pranašumus, lyginant jį su kitomis vidurinėmis mokyklomis – reikėtų turbūt rašyti atskirą straipsnį, nes jų yra tikrai nemažai. Galiu tik jaunimui palinkėti būti motyvuotais ir siekti užsibrėžtų tikslų. O jaunimo tėveliams norėčiau palinkėti būti tautiškai susipratusiais žmonėmis, nes jie patys ir yra savo vaikams pavyzdys. Juk vaikai – savo tėvų veidrodis.
– Kur ir ką studijavai? Plačiau papasakok apie savo studijų programą.
Baigusi Punsko Kovo 11-osios licėjų įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, finansų inžinerijos programą ir šiemet įgijau finansų bakalauro laipsnį. Finansų inžinerija tai informacinių technologijų bei matematinių modelių taikymas finansų srityje. Visus ketverius mokslo metus teko nemažai dirbti, nes dėstomi dalykai tikrai nebuvo patys lengviausi. Kiekvieną semestrą išlaikiusi sudėtingą egzaminą galvodavau, kad „jau po šio egzamino daugiau tikrai dėl nieko nestresuosiu“. Tačiau laikui bėgant, mokydamasi naujų dalykų, supratau, kad viskas sudėtingėja ir atsiranda labiau komplikuotų dalykų, negu buvo iki šiol. Reikėjo nemažai mokytis, spręsti begalę uždavinių, mokytis dirbti su įvairiomis statistinėmis programomis, informacinių technologijų įrankiais, prekybos platformomis ir t. t. Pirmaisiais mokslo metais žmonės dažnai manęs klausdavo: „ar patinka mokytis?“, „ar jauti, kad tai tavo sritis?“ ir pan. Man buvo labai sunku atsakyti į šiuos klausimus. Manau, kad pirmieji mokslo metai žmogui dar neparodo, ar ši sritis jam yra tinkama. Pradžioje reikia mokytis bendrųjų dalykų, tokių kaip aukštoji matematika, statistika, ekonomika ir pan. Finansų specializacijos dalykus mums pradėjo dėstyti antraisiais metais, todėl tik tada supratau, kad einu teisingu keliu.
– Ar sunku buvo apsispręsti, kokią studijų programą rinktis?
Buvo tikrai nelengva pasirinkti studijų programą, nors žinojau, kad ateities tikrai nesiesiu su gamtos mokslais. Atsimenu, kad besimokant mokykloje, Lenkijos lietuvių jaunimo sąjunga organizuodavo „Karjeros dienas“, į kurias atvykdavo ir universitetų atstovai. Būdama I licėjaus klasėjė VGTU skrajutėje pamačiau, kad nuo 2014 m. bus pradėta dėstyti finansų inžinerijos studijų programa. Tuomet nelabai supratau, kas tai yra, tačiau žinojau, kad mokslas, susijęs su skaičiais, man turėtų patikti. Visus trejus licėjaus metus domėjausi įvairiomis sritimis (tokiomis kaip teisė ar kūrybinės industrijos – taip, nuo kraštutinumo iki kraštutinumo), tačiau vis dėlto finansų inžinerija mane viliojo labiausiai ir įstojau į valstybės finansuojamą vietą VGTU.
– Kodėl pasirinkai studijuoti Lietuvoje? Ir kodėl Vilniuje?
Visada žinojau, kad noriu studijuoti sostinėje. Buvo minčių stoti ir į Lenkijos sostinės universitetus, bet artėjant lemiamam pasirinkimui širdis pakuždėjo, kad Vilnius bus TAS miestas. Taip pat užsienio lietuviai turi nemažai privilegijų ne tik stojant, bet ir mokantis Lietuvos universitetuose, kurios, neslėpsiu, taip pat labai prisidėjo prie sprendimo studijuoti Lietuvoje.
– Neseniai įgijai bakalauro studijų diplomą. Ar gali išskirti savo didžiausius pasiekimus per tuos 4 metus?
Na, turbūt apie kažkokius ypatingus pasiekimus bakalauro studijose kalbėti būtų neįprasta, kadangi mokslas ir darbas užėmė beveik visą mano laiką per paskutiniuosius ketverius metus. Šiemet rašydama baigiamąjį bakalauro darbą, gavau pasiūlymą sudalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Šiuolaikinės verslo, vadybos ir ekonomikos inžinerijos problemos“ (angl. “Contemporary Issues in Business, Management and Economics Engineering”). Kartu su savo bakalauro baigiamojo darbo vadove dalyvavome šioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje ir skaitėme pranešimą „Kriptovaliutų rinkos analizė: dabartinė situacija, namų ūkių investavimo tendencijos bei prognozė“ (angl. “Analysis of Cryptocurrencies Market: Current Situation, Tendencies of Household Investment and Future Forecasting”). Galiu pasidžaugti, kad buvau vienintelė pirmosios studijų pakopos studentė, dalyvavusi šioje konferencijoje ir, manau, kad pranešimas pavyko tikrai neblogai. Tai buvo neįkainojama patirtis, kuri, tikiuosi, ateityje dar tikrai pasikartos.
– Kaip žinome, dirbi darbą, susijusį su savo studijų programa. Kada pradėjai dirbti? Kur dirbi? Ar sunku buvo suderinti darbą ir studijas?
Dirbti pradėjau baigdama II kursą. Man pasisekė, kadangi tiek darbovietėje, tiek universitete buvo lankstus požiūris į šių dviejų dalykų suderinamumą. Žinoma, nebuvo labai lengva, tačiau mano atveju tai tebuvo noro ir motyvacijos klausimas. Jau dveji metai darbuojuosi toje pačioje įmonių grupėje, o šiuo metu įmonėje „Pervesk“ einu analitikės pareigas. Kaip pats įmonės pavadinimas sufleruoja, turėdami Lietuvos banko elektroninių pinigų įstaigos licenciją teikiame su elektroniniais mokėjimais susijusias paslaugas. Iš laiko perspektyvos žiūrėdama į savo darbo patirtį galvoju, kad gal nereikėjo taip anksti pulti į darbus ir pradėti gyventi „rimto žmogaus gyvenimą“, tačiau paaukojusi audringą studentišką gyvenimą įgijau neįkainojamos patirties bei galimybę teorines žinias panaudoti praktikoje.
– Kokie tolesni Tavo planai, pabaigus bakalauro studijas?
Kaip ir pasirinkimas mokytis Punsko Kovo 11-osios licėjuje, taip ir sprendimas tęsti mokslus magistro studijų programoje atėjo labai organiškai. Baigusi Vilniaus Gedimino technikos universitetą nusprendžiau praplėsti savo akiratį ir išbandyti jėgas kitame universitete. Esu labai laiminga, kadangi neseniai sužinojau, kad man – vienai iš nedaugelio – pavyko įstoti į Vilniaus universitetą, finansų ir bankinkystės studijų programą, į valstybės finansuojamą vietą. Tad su nekantrumu laukiu rugsėjo ir naujų akademinių patirčių!
O tie, kurie teigia, jog punskiečiai į valstybės finansuojamas vietas įstoja tik dėl papildomų balų už lietuviškos mokyklos baigimą užsienyje – labai klysta. Ryžtingai ir sunkiai dirbant – nieko neįmanomo nėra.
Monika Valinčiūtė, punskas.pl