Mūsų krašte klasės susitikimai organizuojami kas 5 ar 10 metų. Kraštietis Jonas pasakojo: „Susitikome su išsisklaidžiusiais licėjaus draugais po 40 metų, aplankėme licėjaus patalpas. Dabar jau labai geros sąlygos, tik mokytis. Tada buvo nekaip: žiemą šalta, pro plyšius pūtė žvarbus vėjas, durys neužsiverdavo iki galo, kaip ir langai.
Nuvykome į kapines prie mokytojų kapų nusilenkti. Paskui lankėme miestelį. Po to rinkomės salėje, vaišinomės ir kiekvienas paeiliui pasakojome apie save, apie savo darbą, šeimą, vaikus, anūkus. Kai kuriuos vos pažinome, prieš pasisakydamas kiekvienas prisistatydavo savo vardu ir pavarde, net pasakydavo, kaip klasėje pravardžiuotas, o moterys – savo mergautinę pavardę. Daugelis eina atsakingas pareigas, kiti pensininkai. Susitarėme vieni kitus lankyti, pasikeitėme adresais. Labai patiko susitikimas, neprailgo nė kiek. Buvo ir muzika, dainos. Pasakojimai apie praeitį kėlė juoką. Nutarėme sueiti dažniau.”
Su virpuliu širdyje skubėjome į klasės susitikimą. Norėjosi kuo greičiau pamatyti prieš 30 metų paliktas suolo drauges, klasės draugus. Vieni iškeliavo toli, net už jūrų marių, kiti liko čia pat, bet visi mieli ir artimi, pasiilgti nelyginant šeimos nariai.
Susitikimas vyko sutartoje vietoje. Pradžioje pasisveikinome ir vieni kitus atpažinome. Stebėjomės, kad vienų veidai labiau pasikeitę, kitų mažiau, o dar kitų nepakitę. Rodos, ką tik išėję iš klasės, gal kiek žilstelėjusiais plaukais.
Per aštuonias pagrindinės mokyklos klases žengta kartu ir per licėjaus ketverius metus žingsnis žingsnin, su pravaikštom ir rimtu mokymusi, trumpu, bet reikalingu laisvalaikiu. Ne kaip dabar – prie kompiuterių, o gamtoje. Po ūkio darbų (padedant tėvams) susitikdavom šeštadienio vakarą tai vieno, tai kito namuose. O ko tik nedaryta šių sueigų metu: šokta, grota, dainuota, lažintasi, bandyta rūkyti… Paskui skubėta namo tėvams ryto ruošoje pagelbėti. Padėdavom ir kaupiant runkelius, daržoves, vežant ar grėbiant šieną, griebiant rugius, kasant kapliais bulves. Alino žiemą kūlimas po pamokų grįžus namo.
Visiems buvo smalsu ir įdomu sužinoti, kas ką veikia, kiek turi vaikų, kur mokosi ar kur jau dirba… Juk klasės draugai buvom – kaip viena šeima. Nuspręsta paeiliui kiekvienam viešai pasigirti, kas ką baigė, kur mokėsi, ką dirba, kas sukūrė šeimas, kas kiek turi vaikų ir anūkų. Vienų istorijos ir pasakojimai buvo trumpesni, kitų ilgesni, bet visi įdomūs. Daug kas iškeliavo darbo ieškodami svetur, kiti savam krašte gyvena ir dirba. Visi išlikę lietuviai ir stengiasi, kad vaikai ir anūkai taip pat gimtąja kalba bendrautų, mokytųsi.
Jei kiti nepasakydavo iškart, tai klausinėdavom, ką baigė, kur dirba, apie šeimą. Juk susitikome artimiausi vaikystės draugai, tad norėjosi sužinoti, gal ką paguosti ar kam padėti… Sakoma, kad apie draugus reikia žinoti, nes kitaip būsim šalti ir bejausmiai. Jei žmogus paprastas, neišpuikęs, jis bet kokius savo didelius pasiekimus paminės kaip paprastus dalykus…
Susitikom ne tam, kad visiems pasakytume: aš tai ir tai pasiekiau. Susitikom, kad vienas kitą pamatytume, pasidžiaugtume. Paklausinėjome vieni kitų apie tuos, kurie neatvyko į susitikimą. Vieni negalėjo, kiti gal dėl kitų priežasčių neatvyko. Prisiminę juokingus įvykius, kartu klasėje išgyventas neeilines akimirkas, padainavome dainų. Tikiu, kad kai vėl susitiksim, nebus mūsų mažiau, bet prisijungs dar kiti. Klasėje neturėjome muzikanto, bet muzika reikalinga, kitam kartui irgi praverstų.
Galima visiems, dalyvaujantiems susitikime, iš anksto paruošti lapelius su klausimais. Kiekvienas išsitrauktų po kelis klausimus ir atsakytų. Pavyzdžiui: „Koks įsimintiniausias/smagiausias įvykis iš mokyklos laikų?”, „Kokia mergaitė/berniukas tau mokyklos laikais patiko?”, „Kokias mokytojų pravardes atsimeni?” ir t. t. Mokytojams galima sugalvoti atskirus klausimus apie auklėtinius.
Paįvairinimui galima atsinešti savo sutuoktinių ir vaikų nuotraukų, paspėlioti, kurio klasės draugo kurie vaikai.
Dažnai klasės susitikimuose išdalijami blonknotėliai (arba galima ant sienos priklijuoti lapus su visų vardais) ir klasės draugai parašo vienas kitam linkėjimų, gražių žodžių prisiminimui, kaip kurį draugą įsivaizduoja ateityje – dar po 5 metų ir pan. Visa tai įdedama į dėžutę, užklijuojama ir atidaroma tik per kitą susitikimą.
Dalyvavusiems susitikime galima įteikti atminimo dovanėles – dideles nuotraukas, raktų pakabukus, puodelius ar dėliones su klasės nuotraukų montažu, susitikimo atributika. Taip pat gali būti piešiamas klasės draugų medis – visų su jų sutuoktiniais ir atžalomis.
Per susitikimą smagu paskaitinėti specialiai šiai progai sukurtą laikraštuką. Jame gali būti: mokyklos, išleistuvių nuotraukos, sentimentalūs žodžiai, visokie įdomūs faktai iš mokyklos gyvenimo (pavyzdžiui, kuo klasė buvo unikali, statistiniai duomenys – kiek jau susituokę, kiek dar yra vienišių, kiek liko gimtajame mieste ir pan.). Į laikraštukus dedamas kryžiažodis (jame – visokios mokyklinių laikų įdomybės: pravardės, kas ką mėgo sakyti, pomėgiai ir kt.). Taip pat naudinga lentelė, kurioje pateikiama kiekvieno klasės draugo dabartinė pavardė, adresas, telefonas, kiti kontaktiniai duomenys.
Paprastai per klasės susitikimus auklėtojoms dovanojamos gėlės ar duodamos kitokios dovanos. Pavyzdžiui, galima padaryti fotoalbumą su mokinių senomis nuotraukomis, šalia pateikiant dabartinę nuotrauką bei trumpą aprašymą. Tokį albumą įdomu pavartyti kiekvienam klasės draugui. Pavarčius jis padovanojamas auklėtojai.
Po gerai suorganizuoto klasės susitikimo lieka įspūdis, kad mums visiems vėl tik 18…
(ep)