Mūsų krašto bičiulis Jonas Juravičius ir istorijos mėgėjas, karininkas Gintaras Lučinskas (pagrindiniai šventės sumanytojai ir organizatoriai) pakvietė seiniškius (vaidintojų grupę ir Šv. Kazimiero draugijos vyrų kvartetą, kurio vadovas Gediminas Nevulis) dalyvauti 2014 m. lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės 96-ųjų įkūrimo metinių minėjime Šventežeryje.
Nekantriai laukėme tos dienos, pynėme žalius vainikus, nusipirkome žvakelių, nes žinojome, kad pirmiausia Šventežerio parapijos kapinėse vyks žuvusiųjų pagerbimas. Prie kapinių labai šiltai mus pasitiko dzūkai iš Alytaus ir vietiniai. Nemažas būrys žmonių rinkosi prie paminklo žuvusiems šauliams. Sužinojome, kad Jono Juravičiaus pastangomis atnaujinti gražūs ir įdomūs paminklai prie savanorio Antano Gritėno (paminklas vaizduoja po kryžiumi suklupusį Jėzų) ir šaulio Juozo Slaviko kapų (piramidės formos, iš akmenų išdėtas paminklas). Minute tylos pagerbti mirusieji. Gintaras Lučinskas trumpai paskaitė apie šiuos didvyrius ir pakvietė į šv. Mišias.
12.00 val. Šventežerio nuostabioje ir jaukioje senojoje medinėje bažnyčioje vyko šv. Mišios, kurias atnašavo klebonas Egidijus Juravičius. Melstasi už mirusius Lietuvos kareivėlius. Susižavėjome kuklia, bet šilta (visom prasmėm) bažnytėle. Gražiai grojo vargonai ir jiems pritarė choras. Įdomu būtų pažinti vargonininką. Šv. Mišioms baigiantis klebonas pakvietė visus neišsisklaidyti, o rinktis popietei Šventežerio parapijos namų salėje.
Čia vyko Lietuvos kariuomenės savanorio Antano Gritėno 120-ųjų gimimo ir 80-ųjų žūties metinių minėjimas. Pradžioje vedėja Onutė Jonuškienė pakvietė susirinkusius sugiedoti Lietuvos himną. Vėliau išklausėme įdomaus Gintaro Lučinsko pranešimo apie savanorį Antaną Gritėną, paįvairinto vaizdine medžiaga, nuotraukomis.
Iš svečių kalbėjo Lietuvos šaulių sąjungos Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės vadas atsargos kapitonas Skirmantas Valatkevičius bei ilgametis Miroslavo seniūnas ir daugelio paminklų bei senų koplytėlių „gelbėtojas“, restauruotojas Jonas Juravičius.
Po to vyko koncertas. Seiniškiai atliko keturias karines, partizanines dainas („Kaip obelis, mamyt, palinkus“, „Banguoja auksiniai javai“, „Jei ne auksinės vasaros“, „Anoj pusėj Dunojėlio“), padeklamavo Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Dainuoju Lietuvą“. Papasakojome apie Seinus – Lietuvos etnines žemes ir kaip jos liko už Lietuvos ribų. Pristatėme Lenkijos lietuvių kultūrinę veiklą. Nuvežėme ir vaidinimėlį, bet atidėjome – akimirkai prie arbatėlės. Tačiau dainuojama: ką turi atlikti tuoj, nesakyk – rytoj. Kadangi žmonės gražiai bendravo, nesinorėjo to nutraukti. Tad liekame skolingi spektaklį…
Koncertą pratęsė iš Alytaus atvykęs choras „Putinas“ (vadovas Jonas Pavilonis), atlikęs šešis karinės-istorinės tematikos kūrinius. Lietuvos partizanų daina-romansas „Miegos Tėvynės sodai numylėti“ buvo atlikta pirmą kartą.
Malonu buvo stebėti kaimų žmones bei žaliomis uniformomis vilkinčius karius, šaulius, savanorius ir jų šeimų narius. Dėkojame, kad kartu su Jumis turėjome galimybę minėti svarbią Lietuvai šventę.
Ačiū Šventežerio bažnyčios puikiam klebonui už dvasinę aurą ir melodiją, sklindančią iki pat dangaus aukštumų. Ačiū Jonui Juravičiui ir Gintarui Lučinskui už pakvietimą, už malonią istorijos pamokėlę ir šiltą priėmimą, dėmesingumą. Buvo labai smagu sutikti gerus draugus Lietuvoje, tik – per mažai laiko išsikalbėti.
Viliamės ateityje palaikyti užmegztą ryšį: pakviesti Jus į Seinus. Ir patys norėtume dar ne kartą apsilankyti. Norėtume parodyti mūsų teatro spektaklį, pvz., židinio šviesoje, kuri sužavėjo Šventežerio bažnytėlėje.
G. Pakutkienė, punskas.pl