Svetima giriame, savo nematome

Kelionės – puikus poilsio, laisvalaikio leidimo, naujų vietų, istorijos pažinimo būdas. Tačiau dauguma mūsų įdomią kelionę supranta kaip išvyką į tolimą užsienį. Aš manau, jog įdomi kelionė tai nebūtinai skrydis lėktuvu, nakvynė brangiame viešbutyje ar svetimos kultūros pažinimas. Aišku, kitas kultūras, šalis bei keliones į jas laikau be galo įdomiom ir vertingom. Tiesiog noriu pasakyti, jog pas mus, Lietuvoje, taip pat yra įdomių vietų, kurias tikrai verta aplankyti.

Šiame straipsnyje norėčiau aprašyti trumpą dienos kelionę „Kauno marių apylinkėje“, į kurią gali išsiruošti kiekvienas mūsų, net tas, kas turi mažiausiai laiko.

Kiekvieną šeštadienį (nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 12 d.) iš Kauno marių prieplaukos pajuda laivas Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės link. (Sekmadieniais laivas „Algirdas“ plukdo į Rumšiškes ir atgal, bet aš toje kelionėje dar nedalyvavau.)

Tad į prieplauką galima atvažiuoti bet kokiu transportu – prie pat prieplaukos viešojo transporto stotelė, mašinų stovėjimo aikštelė. Mes atvažiuojame dviračiais, kapitonas iškart mus pastebi ir pasiūlo dviračius „paslėpti“ kito laivo denyje. Nusipirkus bilietus (kaina suaugusiems 20 lt, vaikams 10 lt) galima lipti į laivą, kuris mūsų nuostabai yra perpildytas.

Išplaukus prieš mus atsiveria nuostabus kraštovaizdis. Matome Pažaislio vienuolyno didingą bokštą, grožimės Kauno marių vaizdais, stebime buriuotojus, lyg šokančius vandens paviršiuje, praplaukiame pro paslaptingas įlankas, pro Pakalniškių, Vieškūnų ir Dovainonių piliakalnius, pro Mergakalnį, pro Paukščių salas, kuriose didelė jų įvairovė, stebime didingas atodangas. Aišku, patys viso šito nepastebėtumėme, tad džiaugiamės, jog kapitonas atlieka ir gido vaidmenį, ir vis papasakoja tai įdomesnę istoriją, tai legendą. Plaukti mariomis dar įdomiau, nes žinome, jog plaukiame virš paskendusių sodybų, ištisų kaimų. Pastačius Kauno hidroelektrinę Nemuno vanduo pakilo beveik 20 m ir užliejo 20 kaimų plotą (63,5 km²), Rumšiškių miestelį – taip pat bažnyčią su varpine.

Besigrožėdami visais šiais vaizdais priplaukiame kelionės galutinį tašką – Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Kruonio HAE oficialiai pradėta statyti 1973 metais, o pirmas agregatas paleistas 1992 metais. Tai vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse.

„Hidroakumuliacinė elektrinė – sudėtingas inžinerinis hidrotechninis kompleksas, turintis dvi vandens saugyklas – aukštutinį ir žemutinį baseinus. Kai energetinės sistemos apkrova maža ir yra daug pigios perteklinės energijos, KHAE agregatai pumpuoja vandenį iš žemutinio vandens baseino – Kauno marių į aukštutinį vandens baseiną – dirbtinį rezervuarą, esantį 100 m aukščiau marių vandens lygio, taip sukaupdama (akumuliuodama) vandens potencinę energiją. Net ir esant nemažiems šios energijos nuostoliams, HAE turi daug privalumų.” (http://lt.wikipedia.org/wiki/Kruonio_hidroakumuliacin%C4%97_elektrin%C4%97)

Atgal grįžtame senąja Nemuno vaga, dar pasigrožime gamta, vėju, glostančiu veidą, o grįžę į prieplauką, atsisveikinę su kapitonu, patraukiame Pažaislio vienuolyno link.

Pažaislio vienuolynas pastatytas Kauno marių pusiasalyje. Tai įspūdingas statinys, laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Pažaislio ansamblis – tai Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su kamaldulių vienuolynu. Dabar čia įsikūrusios seserys kazimierietės.

Didingi bokštai, piliastrai, laužyti karnizai, langų ir bokštelių angos bei juos įrėminančios arkos, laikrodis, mušantis valandų ketvirčius, saulės laikrodis, skulptūros, freskai, o šalia viso to esantys vienuolių nameliai, jų sodas, sukapotos malkos – didingas menas, architektūra, susiliejusi su buitimi, kasdieniu gyvenimu. Dėl šių vaizdų ten jaučiamasi stebuklingai. Gaila tik, kad vieną ansamblio pastatą ruošiamasi renovuoti ir pritaikyti turistų reikmėms. Reikia tikėtis, kad tai neišsklaidys tos stebuklingumo nuotaikos, tvyrančios vienuolyne.

Taip ir užbaigiame savo šeštadienio kelionę. Ramūs, įkvėpti gamtos bei architektūros stebuklų, grįžtame namo, džiaugdamiesi, jog būdami lietuviai galime didžiuotis ne tik savo daininga kalba…

Zita Pakutkaitė