Prasidėjo naujieji mokslo metai. Vaikai pailsėję grįžo į mokslo pasaulį tarp mokyklos sienų. Juos mokys pasiruošę vykdyti planą pagal atitinkamus standartus mokytojai. Stebiu, kokios nuotaikos einame (mokiniai , mokytojai, tėvai) „atlikti savo pareigų ir privilegijų“. Jau kelias savaites girdžiu besiskundžiant galvos skausmais, pilvavimu, palpitacijomis, nemiga. Kas gi darosi? Juk turėtume jaustis kaip išrinktieji. Niekas nedraudžia mokytis. Turime jaukias patalpas, paruoštus dirbti pedagoginį darbą mokytojus, mokymo priemones – ne taip, kaip trečiojo pasaulio vaikai. Vyresni žmonės, į tai žiūrėdami, pakraipę galvas, pasakoja, kaip buvo jų laikais:
Senais laikais vaikai turėjo dirbti tėvų ūkyje. Jie nuo pavasario iki vėlyvo rudens ganydavo gyvulius. Apie mokslą dabartine prasme net niekas nepagalvojo. Be to, kaimuose mokyklų nebuvo. Kelių klasių pradinės mokyklos veikė Seinuose, Punske, bet ten mokyta rusų kalba. Carinė rusų valdžia vykdė nutautinimo politiką ir gynė mokytis lietuvių kalba…
I pasaulinio karo laikotarpiu kaime beveik niekas nesimokė. Atėję vokiečių kareiviai į mūs kraštą stebėjosi, kad vaikai nelanko mokyklos. Buvome smarkiai atsilikę švietimo ir ūkio atžvilgiu nuo kitų rajonų…
… Kai kurie tėvai pradėjo vaikus leisti mokytis pas daraktorių. Daraktorius tai toks kaimo mokytojas, kuris pats buvo truputį pasimokęs pas kitą daraktorių. Jis dažniausiai mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. Taip pat šiek tiek nutuokė ir matematikos…
Pasiklausius pagalvojau, ar mums negresia daraktorių mokykla. Juk istorija mėgsta kartotis.
Nusprendžiu pagilinti savo žinias apie daraktorių mokyklas. Žinau, kad daraktorių mokykla, tai išskirtinis reiškinys tautos pasipriešinime kovojant prieš nutautinimą. Negretinu jo ir su dabartine padėtimi mūsų krašte, nes mūs gyvenimo aplinkybės yra visiškai kitokios. Tačiau manau, kad istorijos faktų negalime pamiršti gyvendami „čia ir dabar“.
Apie mūsų krašto daraktorius žinių daug neturime. Apie Klevų kaimo šiuos mokytojus rašė Kostas Leončikas 1990 m. „Aušros“ 9 nr. Paliūnų ir kitus daraktorius minėjo Eugenija Pakutkienė straipsnyje „Apie mokyklas seniau“. Kelių mūsų krašto daraktorių pavardes aptinkame skaitydami mūs krašto šviesuolių biografijas. Žinių stokojama turbūt todėl, kad jie veikė slaptai, sugauti buvo smarkiai baudžiami.
Apie daraktorių mokyklą informacijos pateikia Bostone leista enciklopedija. Aš tik pridursiu, kad daraktorių mokykla – tai privati, žinoma, nelegali mokykla. Ji neprilygo rusiškom pradinėm mokyklom. Mokslas čia prasidėdavo po Kalėdų ir truko iki Velykų. Vaikai mokėsi nuo 7 val. ryto iki saulėlydžio. Pamokų metu mokiniai sėdėdavo ant suolų, sustatytų aplink stalus arba prie sienų. Tarp jų sėdėjo daraktorius. Vaikai eidavo paeiliui pas daraktorių, kuris tikrino jų žinias ir kartu mokydavo. Mokiniai atsinešdavo knygas, kokias turėdavo namuose. Dažniausiai tai buvo maldaknygės. Čia mokėsi jomis naudotis. Kiti atsinešdavo pamokoms lietuviškas knygas, lenkiškas ar rusiškas. Iš jų ir mokėsi skaityti, rašyti. Mokydavosi taip pat daugybos lentelės. Ne visiems vaikams pavykdavo išmokti to, ko mokė daraktorius. Daug kas priklausė nuo gabumų ir noro. Buvo tokių, kurie nemažai išmokdavo, bet ir tokių, kurie neišmokdavo net pasirašyti.
Sekmadieniais, aišku, pamokų nebūdavo. Mokymosi vieta keisdavosi. Daraktorius mokydavo tuose namuose, iš kurių vaikai eidavo į mokyklą. Klevų kaime namų keitimo schema buvo tokia: visas mokymo dienas dalindavo iš mokinių skaičiaus, pvz., 80 dienų : 20 mokinių = 4 dienos pas vieną ūkininką, kurio mokėsi 1 vaikas. Jeigu iš namų eidavo, sakykim, 3 vaikai, tada daugindavo iš 3.
Tuose namuose, kur vyko pamokos, šeimininkas turėdavo daraktorių pamaitinti ir apnakvindinti. Per pamokas buvo naudojamos plunksnos, popierius ir rašalas. Būdavo tik viena pertrauka, kuri truko vieną valandą. Tuomet daraktorius pietaudavo pas šeimininką, o vaikai valgydavo tai, ką atsinešdavo.
Už nepaklusnumą daraktorius klupdydavo išdykėlį ant žirnių ir mušė rykšte. Būdavo tokių vaikų, kurie jausdami, kad gaus rytoj rykščių, įsikišdavo po kelnėmis ant užpakalio kailį, kad taip neskaudėtų.
Navinykuose daraktoriavo Motiejus Milončius, Tomo Milončiaus sūnus. Jo brolis Jurgis Milančius – žinomas Lietuvoje vaistininkas, knygnešys, daraktorius, visuomenininkas, gyvenęs Vievyje. M. Milončius buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Jis mokė nuo 1915 m. pas save namuose (dabar šioje vietoje gyvena Juozas Berneckas). Viename kambaryje tilpdavo visos klasės. Darbą Motiejus paskirstydavo grupėms. Daugiausia mokė matematikos, mažiau kalbų. Lietuviškai mokiniams tik garsiai paskaitydavo. Kai jo mokiniai (Jonas Stoskeliūnas, Antanas Valinčius) pateko į Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, stebėjosi, kad jiems gerai sekasi matematika. Pasirodė, kad matematikos kursą buvo išmokę jau Navinykuose.
1920 m. lenkų administracija uždarė lietuvišką mokyklą. 1922 m. M. Milončius išvažiavo mokytojauti į Klevus. Jis dalyvavo Seinuose vykusioje mokytojų konferencijoje. Grįžtant iš Seinų Milončių pavėžino Ramoniškių kaimo gyventojas. Mokytojas kelyje mirė, dėl ko sklido pikti gandai.
Tiek apie daraktorius. Susimąsčius ir toliau galvoju, ar ateityje nelaukia mūsų daraktorių mokyklos. Aišku, jau ne kaip pasipriešinimo politikai būdas, o kaip sąmoningas, atsakingas tėvų rūpinimasis savo vaikų švietimu XXI amžiaus verpetuose.
O gal visai nelankyti mokyklos? – dar vienas klausimas. Gal pats gyvenimas tai pati didžiausia mokykla? Šveicaras Oliver Keller suieškojo šeimas, kurios neleidžia vaikų į mokyklas. Pasirodo, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Japonijoje, Australijoje vaikų, kurie sąmoningai tėvams pasirinkus nelanko mokyklų, yra apie 2 milijonus. Skaičius vis auga. Šiuo atveju tėvai patys rūpinasi vaiko mokymu ir tobulėjimu.
Vienas iš taip mokytų vaikų – dabar jau daugiau kaip 40 metų turintis prancūzas Andre Stern. Jis yra kelių profesijų specialistas, puikiai bendrauja 5 kalbomis. Tai autorius Vakaruose žinomos knygos „Niekada nelankiau mokyklos“. Švietimo sistemoje nesimokė nei sekundės, bet mokslo sėmėsi iš kitokių šaltinių. Visų pirma nuo mažens mokėsi to, kas jį labiausiai tam tikru metu domino. Tokiu būdu išmoko domėtis visu pasauliu, panoro mokytis, sužėrėjo aistromis. Tėvai stebėjo vaiką ir padėdavo ugdyti vaiko susidomėjimus: ieškodavo atitinkamų paskaitų, mokymų, kuriuos vedė geriausi specialistai. Šis darbas teikė visiems džiaugsmą ir pasitenkinimą – juolab kad vaikas mokėsi ne „kuldamas“, o mėgdžiodamas pastebėtus procesus. Jų neužmiršdavo, nes jį dominantys dalykai siejosi su geromis emocijomis, gera patirtimi.
Andre išmoko rašyti ir skaityti, kai turėjo 10 metų. Anksčiau jo skaitymas nedomino, o tėvai skaityti nevertė. Tuo metu mokėsi daug kitų dalykų. Kai jau išmoko skaityti, pats susidomėjo tėvų sukaupta turtinga namų biblioteka. Dar tada žaidimas ir mokslas jam nesiskyrė. Dalis dienos tai buvo vaiko spontaniškos improvizacijos, kita dalis – reguliari, suplanuota, bet pritaikyta vaiko pasiruošimui.
Kai berniukui suėjo 12 metų, jo savaitė atrodė maždaug taip: 2 valandas su tėvu tapė plenere, 2-3 val. mokėsi metalo plastikos, 4 val. „dirbo“ fotografijos salone, 2 kartus po 2 val. šoko, 2 val. skirdavo Rytų kovos menams (čia mokėsi visų pirma koncentracijos). Tada lankė taip pat audimo dirbtuvę, molio lipdymo dirbtuvę, intensyviai mokėsi algebros ir lankė Colle de France egiptologijos, medievistikos ir sociologijos paskaitas. Darė daug dalykų, bet tik vienam skirdavo daugiau laiko ir dirbdavo intensyviau. Jeigu jautė poreikį skaityti – skaitė visus jį dominančio autoriaus kūrinius, domėdavosi autoriaus biografija, jo darbų recenzijomis. Taip skaitė M. Proustą, A. Camusą ir kt. Vokiečių kalbos mokėsi 4 mėnesius. Išmokęs skaitė vokiečių literatūrą.
Nuo mažens Andre gyvenimą supo muzika. Žinoma, jis jos ne tik klausė. Kai susidomėjo muzika, užsiėmimai trukdavo ir 8 val. Greitai Andre turėjo savo mėgstamus kūrinius, kuriuos atpažindavo išgirdęs kelias natas. Muzikos klausymą ir muzikų biografijų skaitymą Andre laiko vienais iš mėgstamiausių vaikystės užsiėmimų.
Kai pradėjo mokytis groti gitara, pamokos trukdavo kasdien po kelias valandas. Išmoko pats pasigaminti gitarą. Dabar groja devynių stygų gitara, kurią pats pasidarė iš šešių gamų gitaros. Pats ir komponuoja muziką.
Paklaustas, kokia jo profesija, atsako, kad turi jų daug ir dirba įvairiose srityse, nuolat jas keisdamas. Yra muzikas, kompozitorius, liutnistas, informatikas, fotografas, žurnalistas ir publicistas, vadovauja taip pat teatrui. Viską daro be mokyklų baigimo dokumentų. Kaip jam tai pasiseka – net pats nežino, kaip atsakyti. Prisimena, kaip turėdamas 17 metų pradėjo užsidirbti. Pirmiausia rašė interneto forumuose apie muziką. Jį pastebėjo ir pasikvietė dirbti muzikos žurnalo redaktorius. Taip jis tapo žurnalistu.
Kai Andre pastebi, kad dar ko nors nemoka ar turi spragų jį dominančioje srityje – ir dabar aistringai mokosi, vis gilina savo žinias. Entuziazmo ir noro jam netrūksta.
Grįžtu į savo vėžes ir bandau pasižiūrėti, kurioje atkarpos – tarp daraktorių mokyklos ir gyvenimo mokyklos – vietoje yra mūsų šiandienė mokykla, ir tuoj pat pradeda skaudėti galvą.
M. Malinauskienė, punskas.pl