Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventas Raimundas Venslauskas neseniai baigė obojaus klasę Suvalkų II laipsnio muzikos mokykloje. Birželio mėn. teko dalyvauti jo rečitalyje Punsko lietuvių kultūros namuose. Tačiau muzika ne vienintelė jo aistra. Prieš metus išlaikęs brandos egzaminus, studijuoti pasirinko mediciną. Raimundas ką tik laimingai pabaigė pavasario sesiją ir jau yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto II kurso studentas. Su būsimuoju gydytoju kalbamės ne tik apie medicinos mokslus, bet ir jo aistrą muzikai.
– Neseniai baigei Suvalkų II laipsnio muzikos mokyklą – obojaus klasę. Anksčiau grojai įvairiais lietuvių liaudies pučiamaisias instrumentais… Kuo Tave patraukė obojus ir kiek laiko jam iš viso skyrei?
I laipsnio muzikos mokykloje buvau mokytojo Arnoldo Aristido Beinario mokiniu lietuvių liaudies instrumentų klasėje. Mano pagrindinis instrumentas buvo birbynė, tačiau teko taip pat groti skudučiais, ragais, sekminių rageliu, ožragiais bei skrabalais. Grodamas birbyne, dalyvavau daugelyje konkursų. Per vieną tokį konkursą kažkuris iš komisijos narių pastebėjo, jog turėčiau groti klasikiniu instrumentu. Atsižvelgdamas į šią pastabą, mokytojas Beinaris ne tik pakalbino mane groti obojumi, bet ir parūpino instrumentą, su kuriuo įžengiau į antrą muzikos mokslo etapą. Iš pradžių mokiausi privačiai pas ponią Mirosławą Zduniewicz (apie 2 metus), o vėliau įstojau į Suvalkų II laipsnio muzikos mokyklą ir dirbau su mokytoja Mirella Trojanowska. Taip pat pusantrų metų mane mokė ponia Kinga Szmigulska, kuri pavadavo mokytoją Mirellą. Įvairių muzikos stovyklų metu ir dalyvaujant mokymuose teko taip pat susidurti su įžymiais profesoriais, tarp kurių buvo Arkadiusz Krupa, Tomasz Miczka, Marek Mleczko, Piotr Pyc.
– Dalyvavai įvairiuose muzikos konkursuose, programose. Kas Tau teikė daugiausia džiaugsmo? Kas buvo sunkiausia? Ko labiausiai nemėgai daryti?
Ne veltui sakoma, kad „mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs“. Sunkiausia yra pradžia – ir ne tik pradedant groti nauju instrumentu, bet ir kasdienio grojimo pradžia. Apšilimas prieš pačių kūrinių grojimą gali būti ilgas ir varginantis, bet tinkamai neapšilus, negalima pilnai muzikuoti – skinti vaisių. Viso triūso atlygis yra galimybė muzikuoti, išreikšti save atliekama muzika.
– Nepučiamieji instrumentai Tavęs niekuomet nedomino?
Kai buvau šešerių, grojau akordeonu. Vėliau domino mane taip pat perkusija, gitara, bet niekuomet nesimokiau groti šiais instrumentais. Muzikos mokykloje privalomas buvo pianinas. Jo pamokos, pasirodo, naudingos ir dabar, kai noriu ką nors sau pagroti.
– Tavo mėgstamiausi kompozitoriai ir kūriniai.
Vienu iš mano mėgstamiausių kūrinių yra V. A. Mocarto „Koncertas C-dur KV 314“ obojui, kurį grojau savo rečitalio metu. Tarp mėgstamiausių kompozitorių yra taip pat Antonijus Vivaldis (Antionio Vivaldi) ir Klodas Debiusi (Claude Debussy).
– Meilė muzikai vis dėlto Tavęs nepavergė, studijuoti pasirinkai mediciną. Kodėl?
Dar iki šių metų liepos pradžios buvau pasiryžęs studijuoti taip pat muziką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Birželio mėnesį vyko stojamieji egzaminai. Surinkau 97 taškus iš 100, bet nusprendžiau nestudijuoti. Studijavimas dviejų krypčių užimtų daug laiko ir neleistų man įsigilinti nei į vienas, nei į kitas studijas. Muzika man visada buvo daugiau laisvalaikio pomėgis, niekuomet negalvojau gyventi vien muzika. Ypač kad galiu jau savarankiškai groti.
– Tai ar verta buvo tiek metų „pūsti“? Ką Tau davė muzikinis išsilavinimas? Ką aplamai duoda Punsko (Suvalkų) muzikinė mokykla? Ar manai, kad muzikavimas liks tik laisvalaikio pomėgis?
Ne tik verta buvo „pūsti“, bet galiu pasakyti, kad ir toliau nesiskirsiu su pučiamaisiais. Turbūt grosiu Vilniaus universiteto kameriniame orkestre, nes pirmame kurse laikas leido pagroti kartu tik viename koncerte. Muzikinis išsilavinimas padėjo man ugdyti jautrumą muzikai, davė galimybę išreikšti save grojant. Aplamai Punsko ir Suvalkų muzikos mokykla padeda įžiebti meilės kibirkštėlę muzikai, geriau ją suprasti. Mokinys (jei tik nori) gauna ne tik praktinius, bet ir teorinius muzikos mokslo pagrindus. Negalima užmiršti, kad muzikos mokykla – kaip ir kiekviena kita mokykla – negali duoti mokiniui daugiau, negu jis pats nori priimti.
– Apie mediciną pats svajojai, ar ėjai šeimos ir kitų Kovo 11-osios absolventų pramintais keliais?
Apie mediciną pats galvojau, o sesuo padėjo man atsikratyti abejonių, susijusių su studijomis. Turbūt sunku būtų rasti tokį kelią, kurio dar nėra pramynę Kovo 11-osios absolventai…
– Sako, medicina – sunki kryptis. Ar pats jau tuo įsitikinai?
Be abejo, mokslo yra daug, tačiau labai padeda, kad tai, ko mokausi, yra man įdomu. Palaiko taip pat muzikavimas – grodamas atsipalaiduoju, „leidžiu protui pailsėti“.
– Ar po pirmo kurso nesijauti nusivylęs savo pasirinkimu? Gerai pataikei?
Nesijaučiu nusivylęs, baigus pirmą kursą, noras studijuoti tik sustiprėjo.
– Ar jau apsisprendei, kokios specialybės gydytoju nori tapti ir kodėl?
Ne, dar nenusprendžiau.
– Ačiū už pokalbį.
Nijolė Birgelienė, punskas.pl