Jotvingių krašto istorijos paveldo metraščio sutiktuvės

Nauja knyga, naujas leidinys visada jaudina autorių, o kai autorių yra ne vienas – tas jaudulys būna ypatingas.

Gruodžio 17 d. 10 val. Lenkijos laiku į Punsko valsčiaus konferencijų salę rinkosi naujausio istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ – Jotvingių kraštas – bendraautoriai ir kiti mokslinės populiariosios konferencijos svečiai, taip pat grupelė iš Alytaus: knygos bendraautoriai Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė ir Gintaras Lučinskas, svečiai – Prienų rajono kaimų bendruomenės „Vidupis“ pirmininkas Alfonsas Vitkauskas ir šių eilučių autorė. Daugelio dalyvių rankose solidi, daugiau nei penkių šimtų puslapių knyga, į kurią sudėta daug mokslinių straipsnių apie jotvingių kraštą, apie lietuvių kalbos kilmę. Straipsnių autoriai pagal senuose rašytiniuose šaltiniuose aptinkamus vietovių pavadinimus bando rasti jotvingių šaknis labai gilioje senovėje, nagrinėja lietuvių ir lenkų santykių bei ne taip jau tolimo lietuvių prievartinio iškeldinimo iš Suvalkų krašto pagal TSRS ir Vokietijos 1941 m. sausio 10 d. susitarimą temas. Daug dėmesio knygoje skiriama lietuviško žodžio, lietuviško rašto nuo išnykimo sergėtojams – knygnešiams.

Konferencijos vedėjas buvo poetas, publicistas, „Aušros“ leidyklos redaktorius Sigitas Birgelis. Jis taip pat naujojo metraščio vyriausiasis redaktorius.

 Įdomų pranešimą apie jotvingius skaitė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Algirdas Patackas. Apie knygnešį Vincą Markevičių iš Giluišių kaimo labai nuoširdžiai kalbėjo jo anūkė Gražina Markevičiūtė iš Kauno, kuri apie savo senelį knygnešį Vincą Joną Markevičių ir jo giminę sudarė ir išleido knygą „Prisiminimų dovanos“
(2005 m.). Apie Vincą Markevičių jo giminaičiai sakydavę, kad tai knygnešys iš pašaukimo.

Sigitas Birgelis supažindino konferencijos dalyvius su knygnešio Povilo Matulevičiaus biografija ir veikla. P. Matulevičius žymus ir savo akmenskaldžio darbais: iš akmens ištašyti Punsko bažnyčios laiptai, indai bažnyčioje švęstam vandeniui.

Apie Petrą Mockevičių iš Vidugirių kaimo pranešimą skaitė alytiškis Gintaras Lučinskas. Petras Mockevičius, gimęs Punsko valsčiuje, buvo mokytojas, labai mėgo poeziją ir pats kūrė eiles, kurias pasirašydavo P. Mockaus arba Diemedėlio slapyvardžiais. Negaliu nepacituoti kelių eilučių eilėraščio, rašyto beveik prieš šimtą metų:

O žvaigždės...

O žvaigždės šaltosios žiemužės nakties,

Jūs blizgat, bet jūsų blizgėjimas šaltas;

Suprast jūs negalit, kas man ant širdies,

Kaip baisiai skausmu aš sugeltas!

1915-08-08

Petras Mockevičius išliko istorijoje ir kaip subūręs Seinų apskrities Šaulių sąjungos skyrių. Pats Šaulių sąjungos narys buvo nuo 1919 metų.

Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės pranešimo tema klausytojus ne tik sudomino, bet ir sujaudino. Viena dzūkų šeima, ne kartą suteikusi prieglobstį ir pagalbą Pietų Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir jo šeimai, ilgus metus slėpė A. Ramanausko rankraščius. Slėptuvė buvo įruošta labai išradingai – rankraščiai sudėti į metalinę vokišką šovininę, paskui į inkilą, o inkilas įkeltas į liepą.

Elvyros Biliūtės pranešimas, kaip ir jos dokumentinė apybraiža „Šventoji paslaptis“, yra tarsi himnas paprasto Žmogaus nuoširdumui ir dideliam pasiaukojimui.

Konferencijos dalyviai susidomėję išklausė Nijolės Birgelienės pranešimo apie lietuviškų šeimų vaikų vardus anksčiau ir dabar. Vardų palyginimai buvo labai įdomūs.

„Tėviškės aidai“ visus pamalonino gražiomis dainomis ir nuteikė džiaugsmingam šv. Kalėdų laukimui.

Pasibaigus konferencijai visi jos dalyviai vykome į Šlynakiemio kaimą, kur pagerbėme čia 1949 m. gruodžio 15 d. žuvusius partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą. Partizanų žuvimo vietoje buvo padėta gėlių, uždegta žvakių, sugiedota giesmių, taip pat Lietuvos himnas.

Naujoji knyga, joje išdėstytos temos, tai ne tik įrodymas, jog visada buvo žmonių, besiaukojančių savo Tėvynės labui. Tai kartu ir skatinimas palaikyti savo valstybę. Tai tarsi priesakas jaunajai kartai visada širdimi būti su savo Tėvyne.

Scholastika KAVALIAUSKIENĖ

“Voruta”