Vaikai kuria pasakas. Keliaujanti akis

Pasaka konkurse „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ apdovanota bronzos medaliu.

Kviečiame pasiklausyti Viktorijos Čerlionytės sukurtos pasakos.

sb, punskas.pl

Kitados per pasaulį keliavo akis. Ji buvo stebuklinga – matė praeitį ir mokėjo pažvelgti į ateitį.

Vidugirių kaime nepaprastoji akis viename namelyje pastebėjo žilą senelį ir jo anūką, kuris nenorėjo eiti į mokyklą. Akis prišoko prie vaiko, prisispaudė prie jo mažos širdelės ir perkėlė jį į praeitį… Tada jo senelis teturėjo septynerius metus. Buvo spalis, jau šalta, bet jis – piemenukas – basas ir sustiręs ganė karves ir verkdamas žiūrėjo, kaip kiti vaikai per kalnelį eina į mokyklą, o jis ne…

Berniukas suprato, kad seniau vaikai norėjo mokytis, bet negalėjo. Sugrįžęs namo pažadėjo seneliui, kad nuo šiol į mokyklą eis noriai. Akis atsisveikino su jais ir nukeliavo toliau.

Navinykų kaime medinėje trobelėje rado močiutę ir anūkę, užsispyrusią nevalgyti. Viskas jai buvo neskanu, ji pyko, spardėsi ir nuo stalo ant grindų mėtė duoną. Akis prisispaudė prie anūkės širdelės ir perkėlė ją į praeitį. Parodė tuos laikus, kai jos močiutė dar buvo maža mergaitė ir su savo ligota motule išvežta į Sibirą. Ten abi nuolat kentė alkį, tegaudavo mažą riekelę duonos, kuria dalijosi, ir vis saugojosi, kad nė mažiausias trupinėlis nenukristų ant žemės…

Žvelgdama į praeitį anūkė pajuto gailestį ir apsiverkė. Suprato, kad duoną reikia gerbti, valgyti ir dėkoti, kad jos turi. Sugrįžusi pas savo močiutę pažadėjo jau niekad nebemėtyti maisto. Stebuklingoji akis atsisveikino su močiute ir anūke ir nuėjo į Vilkapėdžių kaimą.

Čia viename kieme išgirdo triukšmą. Mažas berniukas rėkė ir spardėsi, nes mamytė neleido jo į gatvę. Stebuklingoji akis prisispaudė prie vaiko širdutės ir perkėlė jį į ateitį… Berniukas išvydo gatvelę prie savo namų. Ant kelio dryksojo jo sulaužytas dviratis, o jis pats gulėjo kraujuose tarsi negyvas. Motulė verkdama klūpojo prie jo kūno ir gailiai verkė, šaukdama pagalbos… Vaikas suprato, kad nepaklausė savo mamos ir išvažiavo dviračiu į gatvę tiesiai po automobiliu.

Sugrįžęs į dabartį berniukas pribėgo prie mamos, pasižadėjo, kad bus atsargus ir visada jos klausys, apkabino ją ir pabučiavo. Stebuklinga akis paliko mamą su sūnumi, o pati nuėjo toliau.

Klevų kaime pamatė būrį žaidžiančių ir bėgiojančių vaikų, bet vienas sėdėjo liūdnas nuošaliau nuo visų. Akis sužinojo, kad su šiuo berniuku niekas nenori draugauti, nes jis yra tinginys, nesimoko ir nepadeda savo tėveliui ūkyje. Akis prišoko prie jo, prisispaudė prie širdies ir perkėlė jį į ateitį…

Berniukas pamatė save miegantį lovoje ir nieko per dienas neveikiantį. Jo tėtis, jau senas, suvargęs ir silpnas, pamaži lazda pasiramsčiuodamas žengė per kiemą. Troba apgriuvusi, tvartai tušti. Jie vos beturėjo ką valgyti. Net šunelio prie kluono nebuvo. Laukai apaugę piktžolėmis…

Vaikas nenorėjo taip gyventi, jam pagailo seno susirūpinusio tėčio. Sugrįžęs iš tokios ateities berniukas sėdo ruošti pamokų, o paskui nubėgo padėti tėveliui pašerti gyvulius. Kai pradėjo geriau mokytis ir dirbti su tėveliu, susirado draugų ir nebuvo vienišas.

Stebuklingoji akis džiaugėsi, kad padėjo keturiems vaikams. Žmonės sako, kad jinai ir dabar keliauja per pasaulį manydama, jog kažkam pagelbės. Vieną dieną gali ir tave aplankyti.

 

Vidugirių pagrindinė mokykla

V klasė