Sugalvojau sukurti kelių dalių trumpų tekstų ciklą iš mano tėvelio pasakojimų. Tai bus jo vaikystės prisiminimai apie vaikų ir paauglių užsiėmimus, žaidimus. Smagu klausytis ir bandyti įsivaizduoti tai, ko niekada gyvenime neteks man patirti. Vaikystė praėjo, o ir laikai jau ne tie… Galbūt jau pirmasis tekstukas kam nors pažadins prisiminimus ir paskatins lyginti vaikų užsiėmus, kurie kiekviename kaime galėjo būti skirtingi. Galbūt kažkas pajus didžiulį poreikį užrašyti tai, kas dar neužrašyta.
Kų mes veikdavom vaikystėj? Ganėm žąsukus. Ne cik aš, bet ir kaimynų vaikai. Jau kap būdavo po rugiapjūtei, tai varydavom juos an rugienos. Kad turėtum kokį užsiėmimų, tai išsipešdavom rankom rugienų, pasidarydavom tokius takucus ir lakscydavom. Juos darėm tam, kad gerai lakscyc būtų, minkšta. Tais laikais visur buvo durpių, o kap kur labai gilios. (Da pats acimenu, kap jas kasė. Va ca už kalnuko buvo tokia durpinė, katroj tėvas išmokino mani plaukioc. Nuo kelnių nusijuosė dziržų, uždėj jį man po pažastim ir inmetė mani in durpinį. Tep išmokau plaukioc.) O kap žinia, žąsys mėgsta vandenį. Tos kap supuola in durpinį, tuoj nori atgal in krantų lipc, o jos nepajėgia. Mes su vaikais tep užsibovydavom rugienoj, kad nepastebėdavom, kap tos žąsys jau vandenin acirasdavo. Pažūrom, kad jau viena ar kita užsibaigus durpinėj. Nu paskui raikia jas parvaryc namo.
Varai no kalno ir nežinai, kas bus, ba mama stovi an kiemo ir skaičuoja, kiek žąsų paraina namo. Ne rozų gavis už jas. Kartų tai pabėgau už kalno, kad negautau kailin už dzvi ar tris žąsis. Acimenu, kap manį tadu ieškoj. Tais laikais visi biednai gyveno. Kiekvienas daiktas turėjo vertį. Augydavo žąsis, kad paskui turėtų kų parduoc. Šventėm jas papjaudavo, apešdavo ir autobusu važuodavo parduoc in Suvalkus. Tai buvo gaspadinių pinigas. Žąsis baisiai pirko visi miesto žmonės. Tas pats buvo ir su vištom. Pacikrina, katry višta nededa kiaušinių, ir jau, žūrėk, veža in Sainus in turgelį parduoc. Nu, o kas dėl tų žąsų, tai pavasarį nereikėj jų ganyc, nes ciej da maži. Prie namų tokius laikė, ale ir tep nemažai jų varnos išnešodavo, todia an kiemo reikdavo juos saugoc. O žinai, kap žąsukus seniau reikėjo šarc? Pirmiausia mama priverda žyrnių. Paskui raikia juos sutrync. Seniau niekas jokiom mašinom nemalė. Pasimi in burnų žyrnių, sukramtai ir spjauni. Ką cik iš kiaušinio išsiritis žąsukas nepaimtų cielo žyrnio. Jam per kieci. Tai paėmis saujų pakramtai, pakramtai ir spjauni. Tokias buvo vaikų užsiėmimas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl