Būdami biskį dzidesni, alia da ne paaugliai, pradėjom domėcis sportu. Seniau žiemos, kap sakydavo, buvo labai gilios. Melioracijos tais laikais da nebuvo. Aplink balų netrūko. Kap iš rudenio jos išsiliedavo, tai tep ir žiemų užšaldavo. Balos būdavo tokios dzidelės, kad an šinukių (past. pačiūžos) galėjai nuo mokyklos iki Kraužlių nuvažuoc. Žinai, koki ca ažarai buvo? Grabėm pervažuodavai nuo vienos balos in kitų. Nu, tep cikrai grabių tadu nebuvo, alia tokios duobės, tai jom pervažuodavom su šinukėm. Nu, tai jau kap žiemų tep viskas užšūla, tai ojei…
Pyrmų šinukį man padarė tėvas. Cik vienų. Medzinį. Kap jinai atrodė? Isivaizduok, tep kap paimtai atskeltos malkos gabalų. Tai toj smaila dalis raikėj aptašyc. Gražai paima, aptašo ir dzvi skylukes padaro – an priekinės ir užpakalinės dalies. An tos aštros dalies, pavadzykim, pavažos, būna pridėtas dratas (past. viela). Kiba tadu grabukį kokių padarydavo, kad tas dratas gerai laikytųsi. Nu neacimenu, alia tep ty viskas buvo dataikyta, kad net gražu pažūrėc.
Tais laikais visi nešodavom vailokucus. (Tai buvo vailokai su čabatais. Pacus vailokus cik Sibyri žmonės nešojo. Ty pas juos buvo gerai sumušta vylna. Pas mus vailokucai buvo su čabatukais, kad kojos nesušlaptų.) Prie tų vailokucų rišom šinukes. An dešnės kojos dėjomės šinukes, o kairu pasispyrdzinėjom. O kodia cik an vienos? Tėtė pasakojo, kad visi tep vaikai važinėjo. Kitap tadu nebuvo. Paskui, kap mūs Birutė (past. sesuo) pradėjo dzyrbc svetainėj (past. Vidugiriuose veikė svetainė), tai buvo toki katalogai. Iš jų visko možnėj užsisakyc. Acimenu, kad ty buvo galima užsisakyc šinukes an abiejų kojų. Kainavo kiba apė penkiasdešimc zlotų. Nu ir man jas Birutė užsakė. Prie jų reikėjo specialių batų. Teko nuspirkc. Nu ir jau kap man jinai nupirko tas šinukes, tai oi kiek aš jom daviau…
Daug slidzinėdavom an Pečulių balos (va tų Pečulių, ką prie Vidugirų kryžkelių gyvena). Tai ty visų laikų hokejo (pas. ledo ritulys) lošėm. O mūs tadu daug priaidavo. Susiieškodavom lazdas. Alia svarbiausia, kad jos būtų kraivos, ba kitap neloši. Kų mes stūmdėm lazdom, tai neacimenu. Akmenio, tai ne, ba per sunkus, o skardinė vėl per langva buvo… Nu neacimenu, kas ty galėj būc… Hokejo išmokom lošč per televizorų. O televizorus tais laikais stovėjo kaimo svėtainėj. Oi, kiek mes žiemų an balos duodavom to hokejo…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl