Paaugliai būdami, nu gal da ne toki paaugliai, ba turėdami vienuolika ar dzvylika metų, tai tep futbolo, kap sakanc, golio, lošėm. Tai jau kap išaini pro rytų, tai paraini namo sutemus.
Buvo mūs tokia grupukė susidarus vaikų po dzvylika metų. Graidavom ne vienam kaimi. Daugiausia Kresnavi, Juodeliškėj, Rimkažaruose. Aidavom pėsca per kraisas, per kalnus! Kap ciesiok aidavom, tai labai arci.
Acimenu, kad Rimkažaruose palei Kuosus buvo balukė ir netoli jos kalvė stovėjo. Tai an tos balukės buvo mūs bramkė (past. vartai). Ca tai jaunimo susirinkdavo. Prie tos kalvės tai kojos braškėjo! Lošdavom, kol sutemdavo.
Vėliau, vyresni, lošdavom Juodeliškėj ar tep da kur… Tai pėsca aidavom, tai dzviracais važuodavom in kaimus. Ty irgi mūs grupukė buvo susidarus. Aidami per kaimų užaidavom in Baliūnus Vidugirų (kur dar Nevuliai gyvena, Vaznelių kaimynai) pasivaišyc braškėm. Acimenu, kap ty vis stovėdavo tokias dziedukas su lazduki. Kap žinojom, kad is mus gali pamacyc, tai mes iš kitos pusės užaidavom in jų braškes. Aišku, namie buvo tų uogų, alia svecimos skanesnės! Tai kap netyča pamacydavo mus tas dziedukas, tai kap inšoks, kap pradės rėkc, grasycis tuom lazduki iš toli!..
O jau kap mumiem buvo po penkiolika metų, kap pradėjom vaikščoc in Punsko licėjų, susidarė tokios futbolininkų grupės. Viena iš Vidugirų, kita iš Juodeliškių, traca iš Krasnavo. Visos vadzinosi LZS (lenk. Ludowe Zespoły Sportowe). Žinau, kad valščus mumiem tadu davė pinigų, kad už juos susipirktum korkotrampkes (past. futbolo varžybų batai), getrus (past. tamprės), kelnukes, bliuskutes. Neacimenu, ar tadu vienas, ar dzvieja nuvažavom in Suvalkus ir nupirkį tuos rūbus grįžom namo.
Kap jau sakiau, dažniausia lošdavom Kresnavi arba Juodeliškėj, nes ty būdavo geros, lygios aikštelės. Vidugiruose nebuvo per labai kur, nes visur buvo no kalnuko, tai mumiem vis kamuolys pabėgdavo.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl