Bėgimas – populiarėjantis sportas. Galbūt todėl, kad norint bėgioti, tereikia geros avalynės. Bėgikų entuziastų gretos sparčiai auga. Vien pažvelgus į Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos kalendorių, stebina renginių gausybė – kiekvieną mėnesį organizuojama bent po keletą bėgimų įvairiose Lietuvos vietose. Tarp jų nemažai gamtinių trasų „Žaliaisiais Dzūkijos takais“, aplink ežerus ir kitais maršrutais, būna bėgimų-akcijų (pvz., kovai su vėžiu palaikyti) ir pagarbos bėgimų – „Gyvybės ir mirties keliu“ (žuvusiems Lietuvos Laisvės gynėjams atminti), „Saulės mūšis” ir kt. Vieni bėgimai vos kelių kilometrų, kiti keliolikos, o ištvermingiausiems skirti pusmaratoniai ir maratonai. Pastarieji dažnai būna tarptautiniai. Rugsėjo 15 d. įvyko X tarptautinis Vilniaus maratonas. Įvairiose rungtyse dalyvavo apie 10 tūkst. bėgikų iš 30 pasaulio šalių. Maratono distanciją įveikė ir Valdas Maksimavičius iš Rakelijos.
– Seniai bėgioji? Treniruoklių salės, slidinėjimas, plaukiojimas netraukė?
Pirmosiose bėgimo varžybose dalyvavau dar būdamas pradinėje mokykloje. Dažniausiai dalyvaudavau 1 km ir 1,5 km kroso bėgime. Vėliau, besimokant Seinų gimnazijoje, bėgiojimas buvo pagrindinis mokyklos sportas, vyko popamokiniai bėgimo tobulinimo būreliai. Tačiau tada bėgimas manęs neviliojo. Sunku dabar atsakyti, kodėl, gal tiesiog gimnazisto užsispyrimas. Bet su sportu niekada nesiskyriau, stengiausi žaisti futbolą, stalo tenisą. Kartais perbėgdavau ir vieną kitą kilometrą.
Po labai ilgos pertraukos, 2011 metais, Vilniaus maratono metu, nusprendžiau dalyvauti 4,2 km bėgime. Nuostabus jausmas bėgti minioje kartu su tūkstančiu kitų bėgimo entuziastų. Tada pirmą kartą gyvai pamačiau maratono distancijos finišą. Visi, kirtę finišo liniją, šypsojosi lyg išvydę piratų aukso skrynią. Man buvo neįtikėtina, kaip paprastas mirtingasis gali įveikti tokią distanciją, ir dar šypsodamasis! „Geležiniai žmonės“, – pamaniau. Norėjau būti jų vietoje.
– Gyveni ir dirbi mieste. Kada ir kur treniruojiesi? Ar bėgioji kasdien?
Prieš trejus metus pradėjau dirbti programuotoju, sėdimą darbą. Nuovargis darbe visiškai skirtingas po tų darbų, prie kurių buvau pratęs padėdamas tėvams žemės ūkyje. Tas psichologinis nuovargis buvo dar labiau didinamas, nes kūnui atrodė, jog nieko nenuveikiau, – toks užsisėdėjimas. Tai ir lėmė mano grįžimą prie bėgiojimo. Dabar jis tapo puikia priemone „pravėdinti“ galvą ir atsipalaiduoti. Galvojat, kaip tai įmanoma? Dažnai susiduriu su aiškinimais – „bėgiojimas man nepatinka“, „tai ne man“. Tuomet man kyla klausimas, kodėl visi maži vaikai tik ir bėgioja? Bėda ta, jog mokykloje reikalaujama iš mokinių bėgioti per sportą ir daryti tai pažymiui. Reikalaujama, bet neaiškinama, kaip kvėpuoti, kaip statyti koją, laikyti rankas. Pradeda diegti šoną, skaudėti kelį, trūkti oro – taip su bėgiojimu pradeda sietis tik blogos mintys.
Vilniuje netrūksta parkų ir kitų vietų, kur galima ramiai prasibėgti, paliekant miesto šurmulį už pečių. Pačiame Vingio parke vakarais ar savaitgaliais yra gausybė sportuojančių žmonių. Nuo mažų vaikų, kurie bando išmokti vaikščioti, baigiant aštuoniasdešimtmečiais, besitreniruojančiais maratonams.
– Savo jėgas išbandei įvairiose distancijose: gegužės mėnesį bėgai 10 km, rugsėjo pradžioje – pusmaratonį Taline. Šis maratonas pirmasis Tavo gyvenime. Kaip sekėsi?
Maratonui ruoštis pradėjau gegužės mėnesį. Dalyvavau Trakų pusės maratono renginyje ir 10 km bėgime Vilniuje. Trakų trasa driekėsi prie pat ežero ir Trakų salos pilies. Visu krūviu ruoštis pradėjau nuo liepos – kas savaitę įveikdavau 40–60 kilometrų. Du kartus per savaitę bėgau trumpesnius, intervalinius bėgimus, kartais miškuose ir prieš kalniukus. Savaitgaliais bėgau ilgas distancijas, daugiau kaip 20 kilometrų. Savaitę prieš bėgimą Vilniuje bėgau Talino pusės maratono varžybose. Talino maratonas yra laikomas didžiausiu Baltijos šalyse. Šiemet įvairiose rungtyse dalyvavo 18 tūkstančių žmonių iš 31 valstybės. (Vilniuje buvo tik 10 tūkst. dalyvių.) Talino pusmaratonio trasa vingiavo senamiesčiu ir jūros pakrante. Kadangi Taline buvau pirmą kartą, tai buvo puikus būdas susipažinti su gražiausiomis miesto vietomis. Tai geriausiai paruoštas sporto renginys, kokiame esu iki šiol dalyvavęs. Vilniaus maratono dieną jaudulys neapleido manęs nuo pat ankstyvo ryto. Labiausiai baiminausi dėl aukštos oro temperatūros, bet oras buvo tobulas bėgimui. Vilniaus maratono trasą sudarė 2 ratai po 21 km pačiame Vilniaus centre. Pirmajame rate bėgome kartu su pusės maratono dalyviais, kartu įveikdami kilometrą po kilometro. Antrame rate likome vieni, trasa pratuštėjo ir prasidėjo tikrasis iššūkis.
– Kuris momentas buvo pats sunkiausias?
Sunkiausia atkarpa buvo nuo 32 iki 38 kilometro. Nuolat besikartojantis pasąmonėje klausimas „Kodėl aš tai darau?“, didėjantis skausmas kojose ir sirgalių trūkumas. Dalyvavau ne vienose varžybose, bet atvirai prisipažinsiu, niekuomet neįvertinau sirgalių reikšmės. Tiesiog buvo malonu, kad kažkas ploja ir šaukia „Šaunuoliai!“, nors sekmadienio rytą galėtų dar gulėti lovoje. Nuo 38 kilometro trasa sugrįžo į Vilniaus senamiestį ir mus pasitiko sirgalių minios. Tas jausmas, kai šalia tavęs arti nėra kitų bėgikų, o didžiulė grupė sirgalių ploja ir palaiko tik tave, yra neapsakomas. Staiga atsiranda energijos, lyg išgėrus itališko espreso su energetiniu RedBull. Tas antrasis Valdas, kuris klausinėjo, kodėl tai darau, ir reikalavo sustoti, nebeegzistuoja. Kirtus finišo liniją, endorfinai ir adrenalinas dar ilgą laiką neleido dingti šypsenai ir džiaugsmui.
– Kaip patiko maratono trasa?
Bėgikai aplankė Vingio parką, senamiestį, gynybinę sieną, Katedros aikštę. Trasa gana įdomi, bet skirtingai nei Taline, visos vietos jau pažįstamos. Tą dieną buvo sustabdytas eismas ir vyko bėgikų šventė. Dideliuose bėgimo renginiuose yra vedliai, kurie distanciją žada įveikti per nurodytą laiką. Dažnai tai profesionalūs sportininkai, besitreniruojantys didesniam renginiui. Jų pagalba pasinaudojau ir aš. Bėgant tokioje grupėje yra lengviau valdyti bėgimo greitį, stabdyti save, tausoti jėgas pirmoje pusėje, padirbėti antrame rate ir kovoti iki galo.
– Koks Tavo rezultatas? Ar esi juo patenkintas?
Finišo liniją kirtau po 3 val. 59 min. Pasaulio rekordas priklauso keniečiui Patrikui Makau, kuris 2011 m. Berlyne 42,195 km įveikė per 2 val. 3 min. ir 38 s. Taigi galima dar tobulėti, nors atsižvelgiant į tai, jog esu lietuvis, ne kenietis ar etiopas, ir daugiau bėgioti pradėjau tik prieš dvejus metus, labai džiaugiuosi savo rezultatu.
– Kaip manai, ar ateityje maratonai taps Tavo aistra? Kur planuoji dar bėgti?
Daugelis pasakys, kad tai beprasmis, savanaudis ir sveikatą gadinantis sportas. Laikas, prarastas treniruotėms, galėjo būti panaudotas viršvalandžiams darbe, o pinigai, skirti startiniam dalyvio mokesčiui, „National Geographic“ prenumeratai. Mano antrasis aš, kuris pyko už bėgiojimą lietuje, primygtinai reikalavo sustoti nebaigus maratono, džiaugtųsi šiuo sprendimu. Tačiau tai tik laikinas džiaugsmas, kuris užkirstų kelią naujiems iššūkiams, tikslams, reikštų pasilikimą komforto zonoje. O juk už komforto zonos, už jos ribų prasideda tobulėjimas.
Perbėgimas tų 42 km suteikia didžiulį pasitikėjimą savimi, savo jėgomis. Tai yra atstumas, apie kurį dar prieš metus galvojau kaip neįmanomą žygdarbį žmogui, kuris nėra profesionalus sportininkas. Pasiekęs finišą, visiems kartojau, kad niekada daugiau nebėgsiu tokių didžiulių distancijų. Nebesu to toks tikras dabar. Nubėgus maratoną, troškimas tobulėti, siekti kažko daugiau ir nesustoti tik padidėjo.
– Ačiū, kad sutikai pasidalinti savo mintimis su portalo punskas.pl skaitytojais. Nuoširdžiai linkime tobulėti ir ateityje.
PS. Labai ačiū Laimai ir Rolandui už pagalbą ir palaikymą!
(nb), punskas.pl
tai beprasmis, savanaudis ir sveikatą gadinantis sportas. Laikas, prarastas treniruotėms, galėjo būti panaudotas viršvalandžiams darbe