Per kelias pastarąsias dienas viešojoje erdv?je sinchroniškai atsirado net keli straipsniai, kuriuose buvo bandoma ?vilkti ? tautinius drabužius visiems žinomą ?amerikietiškos svajon?s? viziją. Neskaičiavau, kiek kart? buvo pamin?ti žodžiai ?galimyb?s? ir ?efektyvumas? bei teigta, kad Lietuva yra puiki šalis verslui pl?toti.
Palikime autori? sąžinei nekritišką vieno ar kito ?virtualaus verslininko? teigini? perteikimą kaip neginčijamą tiesą. Juk ?virtualus verslininkas? tuo ir stiprus, kad moka užsidirbti iš savo paties sukurto ir vartotojui ?teigto poreikio, ir jam negalioja dauguma veiksni?, daranči? ?taką realiam sektoriui. Apie pastarojo sunkumus rašiau ne kartą, ir š? kartą labai nesinor?t? kartoti tą pat?. Juolab kad š? kartą atsirado daug ?domesn? tema.
Pagaliau visiškai atvirai buvo ?garsinta vadinamojo ?modernaus verslo? samprata, paliekanti valstybei pagalbin? vaidmen?. Valstyb?s pagrindas yra nebe piliečiai, o kažkas, kas vadinama ?verslu?. Tiesa, toks poži?ris n?ra pernelyg naujas. Jis dažnai pateikiamas LLRI ultraliberal? ar stambiam finansiniam (bank?) kapitalui tiesiogiai atstovaujanči? analitik? rekomendacijose. Pripažinsiu, sunku nesutikti, kai jie kalba apie biurokratinę valstyb?s aparato prigimt?, apie nepakankamą ?statym? kokybę ir pasirinktin? j? taikymą. Tačiau ar mes, dažnai kalbantys apie tą pat?, iš ties? matome tuos pačius problem? sprendimo b?dus, o svarbiausia ? tą pat? siektiną tikslą?
Valstyb?s raidą galime nusakyti seka: ?kunigaikšči? valstyb?? ? ?monarchin? valstyb?? ? ?teritorin? valstyb?? ? ?nacijos valstyb??. Nacijos valstyb?s modelis ? tai visuomen?s modelis, kuris ? pilieči? institutą ?traukia plačiausius gyventoj? sluoksnius. Nacijos valstyb? piliečiais pavert? visus šalies gyventojus, visą naciją (etninę organizacijos formą, kurios bazinis vienetas yra individas). Valstyb? ir nacija susitapatino. Aukščiausia nacijos valstyb?s forma ? gerov?s valstyb? (?welfare state?), kurioje valstyb? užtikrina piliečiams didžiausią socialini? paslaug? apimt?.
Virsmą iš pirmykšt?s kapitalistin?s ?teritorin?s valstyb?s? ? gerov?s valstybę mes galime steb?ti ne tik skandinav?, bet ir klasikinio anglosaks? kapitalizmo šalyse. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos ir ypač ?Didžiosios depresijos? laikais Jungtin?se Valstijose visiškai pagr?stai bijota panaši? ?vyki?. Tod?l tuometinis prezidentas Franklinas Ruzveltas, nepaisydamas milžiniško korporacij? spaudimo ir nepagr?st? kaltinim? komunistini? id?j? diegimu, pasuko šal? b?tent ?welfare state? keliu. Tuomet ?vyko toks post?mis, kad iki pat Ronaldo Reigano laik? išsilaik? ?vienos algos? principas, t. y. pad?tis, kai vienas dirbantysis gali išlaikyti visą šeimą.
Neteigiu, kad tuomet buvo sukurta tikra gerov?s valstyb?, tačiau šis modelis buvo sąlygiškai s?kmingai taikomas tol, kol j? išmontavo konservatyvi Didžiosios Britanijos ministr? pirminink? M. Tečer (1979) ir JAV prezidentas R. Reiganas (1981). Vis d?lto esu priverstas teigti, kad Didžiojoje Britanijoje išlikusi piliečiams teikiam? socialini? paslaug? dalis yra žymiai didesn? nei Lietuvoje.
B?tent atsisakant gerov?s valstyb?s modelio vyko kitas procesas ? masinis stambaus kapitalo virsmas transnacionaliniu, t. y. prasid?jo procesas, kur? dabar vadiname kapitalistine globalizacija. Verslo logikos diegimas valstyb?s valdyme yra tiesioginis transnacionalini? kompanij? (TNK) veiklos tikslas. Nacijos valstyb?s modelis, ypač jei jis orientuotas ? gerov?s valstyb?s suk?rimą, yra nepriimtinas TNK, nes daug paprasčiau dirbti su unifikuotu vartotoju unifikuotoje verslo aplinkoje.
O svarbiausia, kad bendrasis valstyb?s raidos modelis tur?jo b?ti paremtas vadinamuoju veiklos efektyvumu (šiuo atveju tai pelno sinonimas). Iš čia kildinama ir kapitalo bei valdžios simbioz?. Tiksliau reik?t? rašyti ?kapitalo ir valdži? simbioz??, nes TNK veikia dešimtyse valstybi?. Susiformavo tam tikra eksteritorin? stambiosios buržuazijos klas?, kuri kartais vadinama ?hiperburžuazija?, o ?Ekonomikos smogiko išpažinties? autoriaus J. Perkinso apib?dinama kaip ?korporatokratija?.
Simbiotiniai valdžios ir kapitalo santykiai, kuriuose valdžia tampa kapitalo ?ekonomini? laisvi?? garantu, verčia mus kitaip traktuoti pat? naująj? valstyb?s model?. Iš vis? šio modelio apib?dinim? taikliausias man atrodo ?valstyb?s-korporacijos? terminas.
Valstyb?-korporacija ? tai vienalytis valdžios ir privačios nuosavyb?s darinys, kurio funkciniai uždaviniai gr?sti bendrojo ekonominio efektyvumo siekiu. Atitinkamai šio modelio s?km? grindžiama verslui b?dingais kriterijais, kuri? vienas yra išlaid? mažinimas, t. y. neperspektyvi? ir nuostoling? pilieči? atsisakymas. Valstyb?s-korporacijos poži?riu, nerentabili pilieči? dalis turi b?ti atskiriama nuo bendrojo g?rybi? ?pyrago? dalyb? arba išstumiama už sistemos rib?. B?tent tai mes matome steb?dami emigracinius procesus Lietuvoje.
Kai tik valstyb? pradeda deklaruoti konkurencinio efektyvumo siek? kaip pagrindin? savo veiklos tikslą, tuoj pat pamiršti apie socialines ir nacionalines valstyb?s sudedamąsias. Valstyb? ima veikti kaip korporacija, kuriai principas ?išgyvena stipriausias? tampa pagrindiniu principu. Formaliai valstyb?-korporacija išlaiko visus nacionalin?s valstyb?s atributus, maža to, dalis teis?s akt? gali gan?tinai griežtai reglamentuoti formalią nacijos atributikos apsaugą, tačiau po šiuo kevalu slepiasi jau visai kitas darinys.
Ypač aiškiai tai pastebima didžiausiame kapitalistin?s globalizacijos darinyje ? Europos Sąjungoje. Svarbiausi sprendimai deleguoti centrinei sąjungos valdžiai, tačiau atskiroms Europos šalims palikta teis? ? formalius suvereniteto simbolius. (Tai, beje, yra vienas esmini? skirtum? tarp ES ir TSRS. Pastarojoje buvo ypač nekenčiami nacionalin? suverenitetą primenantys simboliai.)
Valdžios organai valstyb?je-korporacijoje pirmiausia atstovauja grupiniams interesams. Grup?s, cecho ar klano vaidmuo tokioje valstyb?je apskritai yra pats svarbiausias. Valdžia joje tiesiogiai vykdys korporacij? nurodymus arba savo sprendimus perleis per korporacini? interes? prizmę. Savaime suprantama, kad stipr?jant grupiniams interesams maž?ja individo (piliečio) vaidmuo. Ankstesn?je nacijos valstyb?je piliečio galimyb?s veikti valdžios sprendimus buvo ribotos d?l atstovaujamosios demokratijos modelio (o kito modelio dar nebuvo), tuo tarpu valstyb?je-korporacijoje apskritai n?ra joki? reali? svert? veikti valdžios sprendimus. Parlamentin?je atstovaujamoje demokratijoje sprendim? pri?mimo ?rankiai ? partijos. Tod?l b?tent partijos yra pirmiausia privatizuojamos, paverčiant jas korporacini? interes? atstov?mis.
Tur?tume pakalb?ti ir apie ?statymus bei j? taikymą valstyb?je-korporacijoje. Čia galioja du ?statym? pri?mimo principai. Pirmasis ? diegti korporacin?s etikos normas teis?je. Kitas, mums geriau paž?stamas, ? formaliai išlaikyti nacijos valstybei b?dingas teis?s normas, tačiau veikti ne pagal jas, o pagal korporacin?s etikos normas.
Esu priverstas tarti pagiriamąj? žod? LLRI, kuris nuolat pasisako už korporacin?s etikos norm? legitimavimą perkeliant jas ? valstybes teisę. Tai bent jau sąžininga, nors man asmeniškai ir nepriimtina, nes valstyb?-korporacija nuo to netaps patrauklesn?. Antruoju atveju, kai korporacin?s etikos normos taikomos ne de jure, o de facto, mes irgi matome tam tikras taisykles, kurios galb?t mažiau patinka moderniems verslininkams, nes sukuria uždaresnę sistemą, tačiau jos n?ra žymiai blogesn?s piliečio atžvilgiu.
Už ?statymo rib? sudaromi susitarimai tarp valdžios ir korporacij? bei tarpusavio susitarimai tarp korporacij? yra normalus reiškinys valstyb?je-korporacijoje. Mes net negalime vartoti žodžio ?korupcija?, nes, vadovaujantis korporacine etika, tai tampa ?prastu komunikacijos procesu. Juo labiau reikia nepamiršti, kad korupcija ? tai visuomenini? funkcij? panaudojimas privatiems interesams. Taigi visuomenin?s funkcijos ir privatus sektorius yra skirtingi dalykai. Išplitus simbiotiniams santykiams tarp kapitalo ir valstyb?s aparato, mes jau nebegalime atskirti, kur vieši, o kur privat?s interesai. Jau šiandien pas mus pakanka jungtini? strukt?r? (viešosios ?staigos, institutai ir t. t.), kuri? veikla yra paremta simbiotiniais valdžios ir kapitalo ryšiais.
Negaliu teigti, kad mes jau gyvename valstyb?je-korporacijoje, tačiau tendencija sulydyti kapitalą ir valstyb?s valdymą aiškiai pastebima, ir ji tik stipr?s. Oligopolini? jungini? formavimas šalies viduje, o svarbiausia ? TNK at?jimas paverčia ne tik Lietuvą, bet ir visas buvusias Ryt? bloko valstybes idealia terpe šiam modeliui ?sigal?ti. Š? procesą dar labiau pagreitina pilietin?s savivaldos ir pilietin?s kontrol?s mechanizm? nebrandumas, ?protis gyventi politiškai ir ekonomiškai tvirtai valdomoje visuomen?je, susiformavęs sovietinio socializmo (o gal vis d?lto valstybinio kapitalizmo?) metais.
Vienas dalykas, kai apie ?statym? skaidrumą kalba korporacijos, ir visai kitas, kai apie tą pat? kalba pilietin?s valstyb?s šalininkai. Jei apsiribosime antrašči? ir pavieni? citat? skaitymu, gal?sime susidaryti klaidingą ?sp?d? ? juk stambus korporacinis verslas pasisuko veidu ? piliet?. Maža to, nemažai pilieči? šiandien noriai palaiko stambiajam kapitalui atstovaujančius politikus. Jie nesuvokia, kad d?l tariamo efektyvumo bei konkurencingumo bus smarkiai nutolta nuo nacijos valstyb?s modelio, ir gerov?s valstyb? taps nebe?manoma.
Vitalijus Balkus