Velykos – prisikėlimo, vilties ir gyvenimo šventė. Įvairiuose pasaulio kraštuose jos švenčiamos savitai. Daug kur pagoniškosios pavasario tradicijos yra persipynusios su krikščioniškomis. Tik pagoniškuoju laikotarpiu daugiau dėmesio būdavo skiriama gamtos atgimimui, o krikščionybės laikais – žmogaus dvasiniam atsinaujimui.
Daugelyje Europos kalbų Velykos apibūdinamos žodžiais, giminingais hebrajų kalbos daiktavardžiui Pesach, reiškiančiam „perėjimą“ (suvokiamą kaip perėjimas per jūrą, per mirtį). Angliškas šventės pavadinimas Easter galimai kilęs iš pagoniškos pavasario šventės. Kiti jį sieja su germanų žodžiu Eostre „nauja diena“. Lietuviškas Velykų pavadinimas reiškia „didžiąją dieną (naktį)“ ir yra greičiausiai pasiskolintas iš baltarusių kalbos Вялік дзень. Beje, panašiu žodžių junginiu Velykos apibūdinamos ir kitose slavų kalbose.
Lig šiol įvairios tautos yra išsaugojusios nemažai senovinių šventės elementų. Pavasario atėjimas sutinkamas su džiaugsmu, nes jis reiškiąs gamtos atgimimą ir naujų ūkio metų pradžią. Todėl būtina pasirūpinti kuo gausesniu derliumi. Rodoma pagarba ugniai ir vandeniui. Pavyzdžiui, vokiečiai daugelyje šalies regionų Velykų šeštadienį uždega laužus. Mat ugnis, turinti valančių savybių, gali užtikrinti vaisingumą ir gerą derlių. Taip pat ir skandinavams Velykų šventė asocijuojasi su ugnimi, turėjusia atgrasinti piktąsias jėgas. Laužus kuriantys suomiai mielai praleidžia laiką su savo bendruomenėmis.
Nuotrauka iš https://vokieciu24.lt
Vandeniu laistomasi, tarp kitko, Lenkijoje, Vengrijoje. O Slovakijoje Velykų rytą moterys ne tik vandeniu taškomos, bet ir plakamos gluosnio šakelėmis, siekiant prisišaukti jaunystę, jėgą ir grožį visiems metams. Šveicarijoje – pagerbiant vandenį, atsinaujinusio gyvenimo simbolį – puošiami šuliniai ir fontanai.
Ugnis ir vanduo Didįjį šeštadienį šventinami ir bažnyčiose.
Šventės simboliai
Sunku įsivaizduoti Velykas be tradicinių gyvybingumo ir derlingumo simbolių – kiaušinių, zuikio ar triušio. Kiaušinis simbolizuoja pasaulio pradžią. Dar ir dabar Vokietijoje populiaru Velykoms medžius ir krūmus puošti margučiais (o štai Lietuvoje gimsta nauja tradicija – margučiais puošti miestus). Vokiečiai ir namus papuošia velykiniu medžiu, o jį dekoruoja margintais mediniais kiaušiniais. Tuo tarpu Graikijoje kiaušiniai dažomi tik raudonai ir simbolizuoja Jėzaus kraują (mirtį) ir prisikėlimą.
Rytų ir Vakarų bažnyčiose paplitęs Dievo Avinėlio motyvas. Avinėlis su pergalės vėliava krikščioniškajame mene vaizduojamas nuo IV a. ne tik kaip Jėzaus Kristaus įvaizdis, bet ir išminties bei paklusnumo simbolis.
Šventimo būdai
Kalbant apie krikščioniškas Velykas daugelyje kraštų jos švenčiamos panašiai. Minimi svarbiausi Didžiosios savaitės įvykiai – paskutinė vakarienė, išdavystė, Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus bei džiaugsmingas Prisikėlimas.
Tačiau esama ir įdomių vietinių tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijoje iš šiaudų padaromos didelės Judo lėlės, su kuriomis galinėjamasi. Taip žmonės reiškia neapykantą išdavikui Judui ir didžiulę meilę Jėzui Kristui. O Jeruzalėje, kur Viešpats buvo nukryžiuotas, atkartojamas Jėzaus kelias. Daugelis žmonių juo eina su kryžiais, apmąstydami skausmingą Viešpaties kančią ir mirtį.
Velykų stalas
Per Velykas visi nori pavalgyti gardžiai ir sočiai. Prie šventinio stalo susiburia šeima ir giminės. Visuose kraštuose šeimininkės stengiasi įtikti šeimai ir svečiams, parodyti savo išmonę bei gebėjimus, tačiau visur esama ir tam tikro savitumo, tik vienam kuriam nors kraštui būdingų tradicinių valgių. Pavyzdžiui, italai neįsivaizduoja Velykų stalo be ėrienos. Valgoma ir lazanija. Beje, kiekviename regione ji skiriasi įdaru – vienur patiekiama su špinatais, kitur su kiauliena. Norvegai velykiniams pietums valgo avieną su daržovėmis ir virtomis bulvėmis, užgerdami alumi. Vokietijoje labai mėgstamas netikras zuikis – maltos mėsos kepsnys. Beje, iš vokiečių jis atkeliavęs ir labai išpopuliarėjęs Lietuvoje. Lenkijoje „privaloma“ duonos sriuba su virtu kiaušiniu arba balta dešra. Ispanai ruošia tradicinį Velykų patiekalą – piene mirkytą keptą duoną, apibarstytą ruduoju cukrumi.
Daug kur ant velykinio stalo puikuojasi visokiais pavidalais vištų kiaušiniai (ir margučiai, ir įvairiai įdaryti). O štai Kolumbijoje tarp kitų patiekalų dedami iguanų arba vėžlių kiaušiniai. Vėlgi viename pietvakarių Prancūzijos regionų Velykų pirmadienį kepama milžiniško dydžio kiaušinienė, kurios pasisotinti pakanka tūkstančiui žmonių.
Ypatingai įdomūs ir puošnūs yra šventiniai pyragai. Italijoje kepamas balandžio formos pyragas Colomba, simbolizuojantis taiką. Vokiečiams būdingas velykinis lizdas. Tai mielinės tešlos kepinys su specialiai padarytomis duobutėmis margučiams sudėti. Mėgstamas taip pat ėriuko pavidalo tortas. Lenkijos šeimininkės didžiuojasi savo tradicinėmis bobomis, mozūrais ir keksais. Rusijoje pagrindinės šventinio stalo puošmenos yra kuličius (aukštas, apvalios formos mielinis pyragas su glaistu arba cukraus pudra) ir Pascha (suspausta varškė su grietine ir sviestu, pagardinta razinomis ir riešutais). Neretai maistas yra su religiniais simboliais. Pascha yra nupjautos piramidės formos, kuri vaizduoja Dievo karstą. Ant šonų yra kryžius ir raidės „XB“, kurios reiškia „Kristus prisikėlė“. Didžiojoje Britanijoje ir Naujoje Zelandijoje kepamos kryžiaus formos bandelės.
Dovanoms – margučiai ir šokoladiniai kiaušiniai
Didžiausias vaikų džiaugsmas – dovanos. Jų nekantriai laukia vaikai visuose pasaulio kraštuose. Lietuvoje Velykų bobutė, arba Velykė pas juos atkeliauja cukriniu vežimu, pakinkytu kiškiais, o kiaušinius mažiesiems palieka ant palangės. Tačiau ne visur Velykų laikotarpiu yra dovanojami kiaušiniai ir ne kiekviena šalis turi savo Velykų bobutę. Vokietijoje dovanų vaikams parūpina zuikis. Anksčiau įvairiuose šalies regionuose margučius padėdavo lapė, gaidys, gandras ar gegutė. Tačiau prieš keletą amžių kiškiui pavyko juos visus „nurungti“ ir įsitvirtinti ne tik Vokietijoje, bet ir kituose kraštuose (kartu su emigrantais), tarp kitko, Jungtinėse Amerikos Valstijose. XVII a. Vokietijoje jau prasidėjo šokoladinių zuikių tradicija. O štai Australijoje Velykų simbolis yra ne kiškis, o šokoladinis triušis bandikutas.
Nuotrauka iš https://vokieciu24.lt
Daug kur (pvz., JAV, Vokietijoje, Rusijoje) velykinės dovanėlės vaikams išslapstomos įvairiose vietose namuose ir kieme, o vaikai turi jas patys rasti. Kai kur mažieji tarpusavy net rungtyniauja, o pati pramoga vadinama „margučių medžiokle“. Jau daugiau kaip šimtą metų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kasmet į tokią šventę kviečia vaikus. Baltųjų rūmų pievelėje jie ieško paslėptų šokoladinių kiaušinių ir leidžia laiką su šalies vadovu bei jo šeima.
Dabar daug kur populiaru einant į svečius nešti vaikams šokoladinius kiaušinius, zuikius arba paruoštus krepšelius.
Margučiai ir kiaušinių ridenimas
Kiaušinių marginimo tradicija žinoma nuo seniausių Romos laikų. Margučių esama pačių įvairiausių – dažytų, raštuotų, skutinėtų, atliktų batikos technika… Žmonių kūrybiškumui tiesiog nėra ribų. Kiaušiniai marginami Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Norvegijoje, Australijoje, JAV, Kanadoje… Tačiau tokia tradicija nežinoma, pavyzdžiui, Italijoje. Margučiais keičiamasi, jie dovanojami vaikams ir suaugusiems. Daugelyje kraštų su virtais kiaušiniais taip pat žaidžiama – daužomasi arba jie ridenami. Daužant ieškoma stipriausio margučio, o ridenant jie renkami – laimi tas, kas surenka daugiausiai kiaušinių. Tačiau ridenimas ridenimui nelygus. Štai Anglijoje ir Škotijoje kiaušiniai ridenami nuo žole apaugusių šlaitų. Vašingtone, prie Baltųjų rūmų esančioje pievelėje, rengiamos ridenimo varžybos. Čia kiaušiniai ridenami su šaukštu. O Prahoje per Velykas rengiamas nacionalinis margučių konkursas.
Neįprastos tradicijos
Velykų laikotarpiu esama ir išskirtinių tradicijų. Pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje ir Danijoje vaikai Velykų rytą nusidažo veidus ir perrsirengę įvairiais kostiumais keliauja rinkti saldžių skanėstų. Jie prašo ne tik saldainių, bet ir margučių.
Norvegai, turėdami per Velykas nemažai atostogų, mėgsta skaityti ir žiūrėti šiurpą keliančius detektyvus. Tai, galima sakyti, jau nacionalinis jų bruožas. Kiekvienais metais Velykų proga išleidžiamos ištisos detektyvinių istorijų knygų ir filmų serijos.
O štai Graikijoje Korfu salos gyventojai Didžiojo šeštadienio rytą pro langus mėto molinius puodus ir ąsočius (dažnai su vandeniu ar vynu). Tikima, kad tai atneša laimę, o užantyje nešiojama sudužusio indo šukė užtikrins sėkmę visus ateinančius metus.
Tačiau yra kraštų, kurie neturi Velykų. Jų nepažįsta, pavyzdžiui, Japonija, kur vyrauja dvi religijos – šintoizmas ir budizmas. Čia Velykos – dar tik „kuriamos“. Aišku, tai vyksta ne religiniu pagrindu. Didžiųjų įmonių rinkodaros specialistams sumanius, beveik prieš dešimtmetį Tokijo Disnėjaus parke pradėta rengti speciali Velykų šventė. Suprantama, tai tik tik komercinis renginys.
Su Velykom!
Todėl džiaukimės turėdami savo šv. Velykas ar pavasario šventę. Neskubėkime šiuo laikotarpiu vykti į svečias šalis, nes šventės, praleistos namuose su artimaisiais – pačios gražiausios. Nesivaikykime svetimų patiekalų receptų lietuviškam stalui. Juk mūsų valgiai taip pat išradingi ir skanūs. Pasidairyti po pasaulį raskime laiko kitu metu, o paragauti kitokio maisto bus dar daug progų.
Gražių ir laimingų Velykų visiems!
(nb) punskas.pl