Neseniai internete aptiktas kontroversiškas vaizdo įrašas, pavadintas „Lenkė paviešina Lietuvos polonizaciją“. Tai prieš kelerius metus Lietuvoje vykusio rašinių konkurso įrašo dalis, kur galima pamatyti jauną moksleivę, skaitančią savo rašto darbą „Lenkijos okupacijos pasekmės Rytų Lietuvai“. Iš jos vardo ir pavardės galima spręsti, jog tai Vilniaus krašto lenkaitė, besidalijanti savo patirtimi ir istorijos žiniomis apie Rytų Lietuvos okupacijos laikus, kurias turbūt įgijo mokykloje.
Iš pradžių gali atrodyti, kad tai rašto darbas, paremtas vadovėlinėmis žiniomis, parašytas itin įtaigiai ir įdomiai. Vaizdo įrašas patraukia gal ne tiek pavadinimu, kiek pranešimu, kad darbą skaitys pirmosios vietos laimėtoja, lenkų tautybės moksleivė, gyvenanti Lietuvoje. Tad smalsu sužinoti, kaip jaunas žmogus mąsto, kaip jaučia savo tautos poziciją, situaciją Lietuvoje. Galbūt įdomumas sužadinamas ir dėl to, kad teko nemažai girdėti pasakojimų, jog skirtingos tautos, turėjusios bendrų „reikalų“, tą pačią istoriją pristato šiek tiek kitaip. Be to, remiantis istorijos studentų pasakojimais, labai dažnai tam tikri istorijos faktai nutylimi, ir čia jau nieko nepadarysi. Patys dėstytojai šnabždėdami išpažįsta, kad „ir aš panašiai galvoju, bet geriau to nerašyk, nes bus negerai. Bus tau blogiau“. Blogai bus studentui, kuris nori turėti diplomą, o „jo“ tiesa gali užkirsti kelią siekti tikslo. Tokiu būdu daug istorinių tiesų (?) nutylima ar bijoma jas „kasinėti“.
Stebinanti yra jaunosios mergaitės drąsa – parašyti ir viešai perskaityti darbą apie Lietuvos okupacijos laikus. Į pirmą planą iškeliama kalba, tiksliau – „kalbos“, kurios vartojamos Vilniaus krašte: lietuvių, lenkų, rusų ir „tuteišių“ kalba. Darbo autorės teigimu, priprantama prie keturių kalbų mišinio. Čia pasakojama apie XX amžiaus Rytų Lietuvos polonizacijos procesą, palietusį kelias šioje teritorijoje gyvenusias tautas. Kaip polonizacija žalojo mažas tautas, kokį randą paliko senai lietuvių tautai? Visų pirma pradėta diskriminacija ir kalbos niokojimas, palaužiantis ir ramybės neduodantis Lietuvos gyventojams. Tai, kas neturėjo lenkiško pamato, nekvepėjo lenkų kultūra, buvo laikoma nieku – visiškai beverčiu, privalančiu pagaliau išnykti dalyku.
Jauna darbo autorė nebijo teigti, kad „Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją“, nes šis žingsnis prilyginamas draugo išdavystei. Manoma, kad turėta omenyje Abiejų Tautų Respublikos laikus – Lenkijos ir Lietuvos bendrystę. Nors šiandien Vilnius yra Lietuvos sostinė, o jo kraštas priklauso Lietuvai, ji pripažįsta, kad dauguma gyventojų net nemoka kalbėti lietuviškai, turi sulenkintas pavardes, o šio regiono miestelių gatvės užrašomos lenkiškai. Ji, remdamasi mokslininkų tyrimais, teigia, kad didelė dalis žmonių, šiandien laikančių save lenkais, yra tikri lietuviai, pasidavę polonizacijos procesui ir atsisakę lietuvių tautybės. Tiesa, XX amžiuje įsigalėjusi lenkų kultūra nuskurdino lietuvių kultūrą, sustabdė jos raidą, o dabar, autorės nuomone, vyksta tas pats – Lietuvoje lenkai švenčia Lenkijos valstybės dieną, per įvairias šventes dainuoja lenkiškai, dėvi lenkų tautinius drabužius. Lietuvių tauta šiame krašte nyksta, kaip autorė sako, vyksta erozijos procesas, kurį sustabdyti gali būti labai sunku, kai svetimoje žemėje gyvenančių okupantų kartos geriau ir tarsi laisviau gyvena už pačius lietuvius. Šios etninės lietuvių žemės priklauso Lietuvai, tačiau polonizacijos padariniai nėra išnykę, nors norima juos panaikinti, pasakoja darbo autorė.
Turbūt tai pirmas kartas, kai teko išgirsti Vilniaus krašto lenkų tautybės atstovės tokį drąsų pranešimą apie aiškų polonizacijos proceso, kaip blogo žingsnio, tęsinį šiandien. Tik gerai išklausius visą vaizdo įrašą atsiranda įvairiopi jausmai. Norisi paploti jaunai mergaitei už ryžtą ir norą viešai pasidalinti savo nuomone (kartais vienas žodis gali viską pakeisti). Ji tarsi išreiškia pagarbą lietuvių tautai ir kultūrai, kuri ilgus metus buvo niokojama Lietuvos etninėje žemėje – Vilniaus krašte. Suprantama, kad ji neigiamai vertina Lenkijos veiksmus prieš Lietuvą ir lietuvius. Mums tik tuo ir pasidžiaugti, kad pagaliau kas nors susivokė, jog Vilnius nėra mūsų. Vėlgi nukrečia šiurpas, kai tam tikri išsakyti teiginiai bet kada gali būti nukreipti, pavyzdžiui, prieš lietuvių tautinę mažumą, gyvenančią Lenkijoje. Juk ne visi supranta, supras ir norės suprasti, kad mes, Lenkijos lietuviai, gyvename savo tautos etniniame trikampyje. Be to, kyla klausimas, kaip vertinti darbo autorės poziciją – ji yra tarsi lenkų tautietė, norinti savo šeimoje kalbėti lietuviškai, puoselėti lietuvių tradicijas. Ar ji sulenkėjusios šeimos palikuonė, ar ne? Jeigu taip, tai tik džiaugtis, bet jeigu ne, tada tai pavyzdys, kaip lengvai pasiduodama nutautėjimui… Tad geriau susilaikyti nuo plojimų ir pamąstyti…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
autorei: nesijaudinki, nes nėra pagrindo nei „plojimams“ nei pamąstymui, nes analogijų tarp PL lietuvių ir LT lenkų nėra.
Pas mus nėra „sulietuvėjusių’ lenkų. Išvis net sąvoka, kaip ‘sulietuvėjimas“ , mūsuose nevartojama.
Aišku, yra lietuviškai kalbančių lenkų, bet tai ne tas pats, kas ‘sulietuvėjimas“
Viską gerai mergaitė parašė,tiesiog kiekvienas savaip supranta žodžius.Vieniems šis etninis trikampis yra lietuviškas dėl to,kad tai istoriškai etninės lietuvių žemės ir lietuvių valstybės žemės.Kitiems tą trikampį vadintį etniškai lietuvišku negalima,nes lietuvių čia beliko tik menkas lašelis,o lietuvybė baigiama išnaikinti.
Jedem das seine.
Gerai rašai Jurgita,sklandžiai ir lengvai,o svarbiausia,aktualiai ir teisingai.Rašyk dar,sėkmės tau.
O dėl Lietuvos ,,lenkų“,tai džiugina,kad jau spaudoje kai kurie nebijo parašyti labai prolietuviškai.Aš jau nekalbu apie interneto komentarus,kur daug tuteišinių prolietuviškų komentarų,kartais su baisiomis gramatinėmis klaidomis,bet labai nuoširdžių.Man labai istrigo vienas apie jo šeimą.Lenkinami ir rusinami,jie iš kartos į kartą giminėje perduodavo žinią-mes lietuviai,nors lietuviškai ir nemokam,bet kada nors išmoksim.Žmogus pirmasis giminėje išmoko lietuviškai(lietuviškoje mokykloje) ir parašė taisyklinga lietuvių kalba.
O dėl lietuvybės padėties Vilniaus krašte-taip,ji sunki.Lietuva iš savo iždo remia lenkiškąjį nacizmą,o kur dar Lenkijos parama.Stebuklas dar,kad vyriausybė išdrįso lietuviškas mokyklas paimti savo tiesioginiam pavaldumui,o tai senai jų būtų nelikę.
pritariu dalyviui. „Politinės’ temos reikalauja daugiau (išminties, žinių ir pan.) , nei gamtos aprašymai , ar kultūrinių įvykių atpasakojimai. Naudingiau (portalui ir skaitytojams) būtų, jei rašantieji tai suvoktų
Gerb. Jurgita, Jūsų teiginys „Vėlgi nukrečia šiurpas, kai tam tikri išsakyti teiginiai bet kada gali būti nukreipti, pavyzdžiui, prieš lietuvių tautinę mažumą, gyvenančią Lenkijoje. Juk ne visi supranta, supras ir norės suprasti, kad mes, Lenkijos lietuviai, gyvename savo tautos etniniame trikampyje.“ parodo, kad Jūs nelabai susigaudote mūsų krašto istorijoje ir nelabai mokate vertinti polonizacijos padarinius mūsų krašte. Suvalkų trikampyje per 30 metų liko tik 5 tūkst lietuvių iš 30 tūkst. Tie teiginiai jau seniai nukreipti, jų padariniai: darkoma lietuvių kalba vartojant barbarizmus kalbant lietuviškai (loduvke, kelbasas, silniokas itp), neatsilietuviname pavardžių nors galime, veidaknygėje save pristatome lenkais, vaikus leidžiame į lenkiškas mokyklas itp. Atmerkite akis , gerb. Jurgita ir pagalvokite, kaip Jūs galite prisidėti prie lietuvių tapatumo stiprinimo.