Šaimoj augom šašiese. Mano vardas Aldona. Jaunystėj gyvenau Jonaraistin, o kap išėjau in marcas, tai iki dabar gyvenu Juodeliškėj. Mūs tėvelis Dominykas Krivonis buvo cikras lietuvys iš Jonaraisčo. Gaspadarkutė ne per dzidelė, aina Galadusio ažaro pakranti net. Mama mūs tai Stasė Misievičūtė iš Kreivinių (nuo Berznyko), buvo lenkaitė, alia ir paci graita prie mūs, kap vaikais buvom, išmoko lietuviškai. Mes, Dominyko ir Stasės Krivonių vaikai: Jonas, Ona, Česlovas, Aldona, Juozas, Mečislovas, visi buvom lietuviai ir cik jau savo anūkų ne visi sugebėjom išlaikyc lietuviais. Nu kų padarysi? Alia norisi, kad žinotų, kokios šaknys, kad nesisarmacytų lietuvybės, o cik gerbtų ir didzuotųsi.
Vardas tai jau ir mano brolio vieno buvo kap ir lenkiškas, alia sakau: visi gerai šnekėjo lietuviškai. Mama tepgi išmoko ir net skaitė lietuviškai ir dainavo.
Vyrausias mano brolis Jonas Krivonis – kap iš jo žmonos šaimos niekas negrįžo iš Lietuvos, tai persikėlė in žmonos tėviškį in Skarkiškius ir tynajus gyveno. Sesuoj Ona tapo Krušnieni (gyveno 93 metus). Sainuose netoli kapinių namuki medzinian dagyveno. Česlovas išėjo tarnauc in karuomenį, dabeigė piloto mokslus, buvo jis lakūnu pulkaunyku, Dembline mirė, būdamas 80 metų.
Aš, Aldona, kecvirta tarp mūs, vaikų, gimiau 1931 m. Iš gimto Jonaraisčo in Juodeliškį pas Kmieliauskus in marčas atėjau 1951 m. Už Albino Kmieliausko apsižaninau. Jaunesnis mano brolis Juozas gyvena Sainuose (gero tepgi ir scipraus balso jis, ty kiek tai reiškėsi senoj draugijoj – LVKD). Jo sūnus Karolis Krivonis likos tepgi, kap ir jo dėdė, lakūnu. Jauniausias mūs brolis Mečius Krivonis ūkininkavo namuose, dabar jau jo sūnus mūs tėviškėj prie Galadusio ūkininkauja. Mieteko (Mečiaus) įpėdiniu ir paveldėtoju liko jo sūnus Gžesius. Sukūrė jisai šeimų su Danuti Malinauskaiti iš Vidugirų. Užaugino dzvi dukteris.
Gžesius su šaimynu veda gaspadarkutį, augina melžamas karves. Lietuvė žmona, tai ir šaima sulietuvėjo. Da vienas lakūnas patraukė paskui dėdį ir pusbrolį – tai Mečio sūnus Romas. Nuo pradinės mokyklos išėjo mokycis lakūnų mokykloj ir studijavo Demblini. Su majoro laipsniu skraidė kap piliotas, lakūnas. Mano brolis Česius tuos brolių Juozo ir Mečio vaikus prikalbino aic in lakūnus. Kap jis sakydavo – ca greitesnė laisva duona, ba anksci išlaidza in pensijų.
Naminis mano brolis Mečius Krivonis jaunystėj dyrbo Krasnavo pašti načalnyku, jis buvo da ir geras muzikantas, o vėl Juozas turėjo gražų balsų. Mama nupirko mažam tadu Mečiu 120 bosų armonikų, kap jis turėjo da cik 12 metų, tai mažai to vaiko buvo macyc. Vaiko net nesimatė už to instrumento, alia tai turėjo akvatos groc. Ir gražai grojo ir vakarėliuose, ir ne vienoj vesailioj buvo samdzytas. Su draugais sukūrė ansamblį. Muzikantais buvo mano brolis Mečius Krivonis – graino akordionu, Gedimino Nevulio iš Burbiškių tėvas Jonas Nevulis – smuiku, Juozas Magalenga an cimbolų, Vitas Gylys iš Radzūcų mušė būgnu. Tadu da aplinkui kap tokių kapelukių net nebuvo, o jiej susigraino, ir tai buvo graži kapelukė Jonaraisco, Radzūcų ir Burbiškių vyrukų. Tas mūs Mečius mažausias ir neužaugo, alia smagus, kad pagraic ar pašokc – tai pyrmas.
Mūs, Krivonių, šaimyna 1941 m. išvažavo in Lietuvų. Pabuvom Pažalsviuose palei Liudvinavų, prie Krosnos, kaimi prie Žaliosios. Kur cik apsistojam, tuoj tėtė lėkė užrašyc mokyklon, kad cik pasimokytum nor kiek. Tai po dzvi savaites Švenčionėliuose ir Pazapsiuose mokinausi. O pokari kap pargrįžom – Burbiškiuose pas Nevulius kap buvo mokyklą, tai ėjau neilgai.
Kap grįžo vokiečai, ištrėmė prie Vilniaus – iš kur buvo iškelci vokiečai, o in tuos ūkius atkeldavo lietuvius. Mumiem Švenčionyse teko pagyvenc. Cik aršausia – arci jokio kaimyno nebuvo, toli vienas kaimas nuo kito. Nei prilėksi, nei prišauksi, kap bėda kokia. Toj sodyboj Švenčionyse mes vieni buvom, aplinkui pelkynai, durpynai, dūrpinės. Partizanai kap ėjo, tai nieko nedarė. Trys karinykai jodzinėjo, tai užsuka ir gražuoju paprašo arkliam avižų. Baisiausia buvo, kap banditai užsuka, ateina, muša. Paėmė kuperius ir viskų, kų buvom užgyvenį, grįžom be nieko. Namo grįžom paskui besitraukiancį frontų. Ba tadu bėgo vokiečai ir mes paskui.
Kap mus išvežė in Lietuvų, tai tėviškėj Jonaraistin, mūs ūkin, buvo likus tėtės brolienė, vyresnė moteris, bet svarbu, kad buvo kas, ba kitur insikrauscydavo lenkai ir neinlaisdavo sugrįžusių iš Lietuvos teisėtų ūkio šaiminykų. Cik va macyc iš vieno metriko, kad ir ji irgi in galų tų metų numirė, alia tai kas iš jos šaimos vis ciek dabojo ir mūs namus. Ba mirimo aktuose iš Sainų bažnyčos (įrašas Nr. 114) rašo, kad 1941 metų gruodzo 27 dzienų Jonaraiscin mirė 80 metų našlė Morta Krivonienė, Jono Krivonio žmona, gimus Lietuvoj, Beviršių kaimi. Apie jos mircį pranešė Ona Krivonių.
Nebuvo ramu sugrįžus, gynklų po fronto visur galybė mėtėsi, kas cik nusitvėrė, norėjo, rinkosi ir paskui užpuldzinėjo. Sykį užėjo apsiginklavį in stubų, šovė sienon, skylė pasdarė. Va ir prirėmį prieg sienai tėvu pagrasino, kad per 24 valandas jo nebūtų, o jis nabagas sako: „Tai kur man aic? Norbi ažaran…“ Nuo tadu in stubų nėjom. Nakvodavom svirnelin. Praeidzinėj Burdino banda, katry slapstėsi Navasodėj, bet ir kici jų vardu užpuldzinėjo, grobė, kų galėjo, gąsdzino, baisu buvo… Mes nebėgom iš namų, apsibuvom, paskui aprimo.
Už vokiečų aidavo persirengėliai. Pristato šautuvų ir ima drapanas, valgį. Žmonės juos pažino, bet nesipriešino. Buvo likusių tuščų sodybų. Iš Jonaraisčo išvyko Lietuvon, iš Radzūcų nemažai, o liko vieni Volukoniai, Gyliai. Gylys Vacius sugrįžo, Grudzinskai ir Petruškevičai grįžo.
Gyvenom prie Galadusio ažaro, o tėtė mėgėjas žuvauc, tai bado nebuvo. Padaro skietų, cinklukų (o tadu ty kap tų žuvų buvo, ir daug buvo), prigaudo ir vėžų, ir žuvų. Net mainydavo an javų grūdų ar bulvių.
Vyrausių mano brolį Jonų rusai buvo paėmį, tai laikė drėgnan rūsin Bereza Kartuska. Kap grįžom iš Lietuvos, tai broliai Jonas ir Česius jau buvo suaugį, tode turėjo slapscycis, kavojos nuo paėmimo in karuomenį ar vė kokio išvežimo. Sesuoj va mokėjo siūc, tai ėjo po žmones, tai už siuvimų parsineša mėsos šmotelį, duonos. Aš tep mylėjau mezgimų. Jei numezgu kam švedarukų, gaunu 32 kg rugių duonai. Kap mergavom, nebuvo andarokų ar suknelės nusipirkc, o ir pinigų nebuvo. Tuom pacu su sasari dalinomės. Tai ne dabar, kad kasdzieniniai net gražūs, o jau šventadzieninių drapanų tai neminiu, ba visko pylna ir gražu, cik norėk gyvenc ir dzaugcis žmogus, kad cik sveikatos būtų. Gerai, kap išlaki kur, alia namuose tai vis ciek visadu gerausia. Tode ir sakyta: namai pragarai, alia be jų negerai…
Papasakojo Aldona Krivonytė-Kmieliauskienė
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl