Kazys Kadziauskas su šeima atsikėlė į Vidugirius 1903 m. iš Menciškės kaimo, Kapčiamiesčio valsčiaus. Ten jis pardavė savo ūkį. Vidugiriuose nusipirko 17 ha ūkį iš vokiečio Kinaičio. Visus keturis savo sūnus (Kazį, Petrą, Vincą, Joną) iš paskutiniųjų leido mokytis, o pats skaitė tik spausdintą raštą. 1941 m. Kazys Kadziauskas su dukra ir žentu Gutausku išsikėlė į Lietuvos gilumą ir jau nesugrįžo.
Po Antrojo pasaulinio karo jo name veikė mokykla, o sodybos vietoje – žemės ūkio mašinų bazė. 1913 m. Kadziauskų vaikai Kazys ir Petras mokėsi valsčiaus mokykloje, atkeltoje į Vilkapėdžius, o 1918 m. Seinuose įsteigus „Žiburio“ gimnaziją, jie buvo jos pirmi mokiniai. Kazys tapo mokytoju, o Petras – agronomu, net agronomijos mokslų daktaru.
Kaimyninį vokiečio Kinaičio ūkį 1903 m. nusipirko Kazio pusbrolis Matas Kadziauskas su savo svainiu Dominyku Stankausku.
Vidugiriuose mažai kas mokėjo skaityti ir rašyti. Pirmieji daraktoriai mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir karo metu kaime slapta mokė Kupčinskas ir Milončius iš Navinykų. Valstybinėse caro mokyklose mokė rusiškai ir skiepijo stačiatikybę. 1920 m. Vidugiriuose lietuvišką mokyklą pakeitė lenkiška (veikė iki Antrojo pasaulinio karo).
1927 m. Vidugiriuose įsisteigė Šv. Kazimiero draugijos skyrius (pirmininkas Jonas Vailionis, kuris su Motiejum Vazneliu rengė vaidinimus), į kurio veiklą įsijungė iš Vilniaus sugrįžęs Vincas Kadziauskas. Kaime kasmet suruošiamas vaidinimas su šokiais arba dainomis: „Naujas kelias“, „Genovaitė“, „Trys mylimos“, „Palangos Juzė“ ir kt.
Tarpukario metais Vidugiriuose veikė Punsko bendrovės „Talkos“ ir Ožkinių kooperatinės pieninės filialai. Dauguma ūkininkų priklausė Lietuvos žemės ūkio draugijos skyriui, o jaunimas – Jaunųjų ūkininkų būreliui.
1939 m. prasidėjus karui Punsko ir Seinų krašte nutrūko bet kokia veikla, neprasidėjo mokslas, todėl lietuviškuose kaimuose žmonėms prašant lietuviai mokytojai, studentai ir Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleiviai pradėjo mokyti vaikus lietuviškai. Vidugiriuose mokytojavo Vincas Kadziauskas. Ši mokykla neilgai veikė, nes gestapas likvidavo. 1945 m. Vidugiriuose atidaryta lenkiška mokykla, tik po 5 metų gyventojų prašymu įvesta lietuvių kalba kaip dalykas. Lietuvių kalbos mokytoja buvo tada Bronė Kliūčinykienė (Bačkūnaitė). 1954 m. pradėta lietuviškai mokyti pirma klasė. Mokė Julija Stoskeliūnaitė-Ustakienė, po trejų metų – Kostas Sidaris. Atidarytos septynios lietuviškos klasės. Jis perėmė vadovavimą. 1974 m. liko tik lietuvių klasės, nes lenkiškose trūko mokinių. Mokė: Onutė Aleksaitė, Jurgis Valinčius, Jonas Nevulis, Algirdas Nevulis.
1974 m. vykdant švietimo reformą, nuo V kl. vaikai vežami į Punsko centrinę mokyklą. Čia liko tik trys klasės. Dirbo mokyt. Ieva Krakauskaitė-Sidarienė.
Praslinkus pokario 10 metų Vidugiriuose jaunimas (veiklesni Bronė Kasperavičiūtė-Jankauskienė, Onutė Grigutienė, Česlovas Zdanavičius, Jonas Stankauskas, Vacius Vailionis) nusprendė atkurti saviveiklą. Vaidintojams pagelbėti pakviestas Algirdas Skripka. Vaidintojų kolektyvas pasirinko vardą „Rūta“. Saviveikloje dalyvavo apie 140 žmonių. Pirmiausia suvaidinti Kymantaitės-Čiurlionienės „Pinigėliai“.
Po metų vaidintojams vadovauti ėmėsi Antanas Jonuška, Kostas Kraužlys. Daug dalyvių tada rinkosi repetuoti. Visiems neužteko vaidmenų. Reikėjo imti kelis veikalus. Sėkmingai suvaidinta: „Trys mylimos“, „Pragerti balakonai“, „Gudri našlė“, „Valsčiaus sūnūs“. 1957 m. įkūrus Vidugiriuose LVKD skyrių, vadovaujant Sigitui Vailioniui paruošta „Baisioji gadynė“. 1958 m. Br. Nevulis padėjo pastatyti „Septynias ožkenas“. Dainų išmokė Vincas Valinčius iš Valinčių, šokių – Aldona Leončikaitė-Kislo. Po jų dainų ir šokių mokė atvykę Kostas Sidaris ir Ona Aleksaitė. Režisavimo ėmėsi Algirdas Nevulis („Laisvės medis“, „Likimo bausmė“, „Tadas Blinda“, „1831 metai“, „Pilėnų kunigaikštis“). Chorui vadovavo Vincas Valinčius, Vlada Pajaujienė, ilgiausiai – Kostas Sidaris.
Po mokyklos reformos „Rūtai“ vadovavo Ieva Sidarienė. Dainoms grodavo Gediminas Nevulis iš Burbiškių. Paminėti „Rūtos“ gyvavimo 10-asis ir 15-asis jubiliejai.
(Pagal Jono Pajaujo straipsnį „Vidugiriai“; „Aušra“ 1981/2)
Ačiū gerb. Vitui už prisiminimus.
(Pabaiga)
G. Pakutkienė, punskas.pl