Vydūnas tai humanistinės etikos kūrėjas. Jis ragina žmogų laisvai, savarankiškai mąstyti, pačiam dvasiškai augti ir tvirtėti. Vydūno asmenybė, pasaulėžiūra, mokslas, kūryba ir gyvenimas sudaro vientisą, harmoningą visumą, kuri leidžia pačiam savyje pajusti tikrosios meilės galią. Vydūnas gyveno tokiais laikais, kai lietuvių tautai grėsė nutautėjimas ir netgi išnykimas.
Kažkodėl šiandieną traukia mane Vydūno pasaulėžiūra, nors nuo jo gimimo dienos praėjo jau 145 metai ir 60 metų – nuo mirties. Kai girdžiu Vydūno vardą, pasąmonės gelmes suspaudžia alkio jausmas. „Vydūnas“ skamba magiškai ir šiltai. Kviečiu – valandėlę ir Tu, mielas skaitytojau, pabūk Vydūno sūkuryje, susiliek su ta dvasia, kuri ir Tau gal atrodys artima.
Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, tuometinėje Prūsijos karalystėje, netoli Žemaitijos ribos. Augo daugiavaikėje šeimoje (tėvai, dvi dukros ir šeši sūnūs). Jo tėvas – Anskis mokėsi Berlyne, ruošėsi pagonių misijai, bet pablogėjus sveikatai (sirgo plaučių džiova) grįžo į Lietuvą ir dirbo mokytoju.
1888 m. Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų, prancūzų kalbas. Buvo vidutinio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Jo lieknam asketiškam veide įdomiausios buvo akys ir ypatingas jų žvilgsnis: „Kai žiūri į tave, aiškiai jauti, kad jis nemato tavo išvaizdos, gal net negirdi, ką jam sakai, nes jo žvilgsnis skverbiasi giliai į tavo vidų, ir atrodo, kad jis pats skaito tavo mintis“. (Taip Vydūną prisimena lietuvių kalbos mokytoja, pensininkė A. Vokietaitytė.) Jo apranga skyrėsi nuo kitų žmonių: buvo laisva, lengva. Vydūnas niekada neturėdavo apykaklės, kaklaraiščio, bet ant marškinių ar megztuko ryšėdavo austą juostelę.
1888–1892 m. Vydūnas Kintų mokyklos mokytojas. Į Kintus atvyko turėdamas 20 metų, jau sirgdamas paveldėta iš tėvo neišgydoma džiova. Mokyklos vizitavimo metu vizitatorius, pamatęs sulysusį mokytoją, įtraukė jį į „mirties kandidatų“ sąrašą ir mokyklai paskyrė kitą pedagogą. Vydūnui patarė persikelti arčiau medikų į Tilžę. Vydūnas labai norėjo pasveikti ir seno gydytojo patartas darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pušynus, tinkamai maitinosi – tapo vegetaru. Jam pasisekė: išgyveno 84 metus ir gydė sergančius mirtinomis ligomis žmones.
Silpnos sveikatos mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Ji pati pasisiūlė vykti su juo į Tilžę. Vydūnas jautėsi įpareigotas ir nutarė ją vesti. Prieš tai abu susitarė, kad vaikų neturės, nes Vydūnas bijojo, kad vaikai galėtų paveldėti menką sveikatą. Susituokė 1891 m. Kintų bažnyčioje.
Po to jiedu išvyko į Tilžę. Gyveno labai asketiškai, vienas kitą gerbdami ir remdami. Klara buvo maloni, kalbėjo lietuviškai, virdavo labai skanius vegetariškus valgius. Jos dėka Vydūnas galėjo visiškai atsiduoti kūrybai ir kultūrinei veiklai.
Vydūno kūrybos mūza buvo Marta Augustė Raišukytė (1874–1933). Jiedu susipažino per „Birutės“ draugijos šventę. Po to Marta kartu su draugėm atėjo į Vydūno suburtą Tilžės lietuvių giedotojų draugiją (Vydūnas draugijai vadovavo 40 metų). Marta buvo nepaprastai graži, geraširdė ir talentinga mergina. Nuo mažens labai mėgo knygas. Spaudos draudimo metais padėjo knygnešiams. Marta mėgo taip pat rankdarbius, ypač austi margaspalves juostas. Kiek vėliau ji Tilžėje įkūrė lietuviškų audinių ir rankdarbių mokyklą ir jai vadovavo. Martos austos juostos pripažinimo susilaukė Berlyno, Leipcigo, Hamburgo, Peterburgo, Romos, Vilniaus ir kitose parodose. Tai jos rankų sušildytą juostelę nešiojo Vydūnas.
1895 m. Vydūnas dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys. Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. 1927 m. Vydūnas tapo Pasaulinės rašytojų sąjungos nariu. Nuo 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras. 1931 m. tapo įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininku, o nuo 1933 m. Lietuvių rašytojų garbės nariu.
Kai Vydūnui suėjo 44 metai, jis išėjo į pensiją ir visiškai atsidavė kūrybiniam darbui. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. Bendradarbiavo Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Pirmuose savo darbuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau pradėjo analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą.
Vydūno nuomone, lietuvių tautos dvasinė galia pradėjo nykti seniai – po Žalgirio mūšio. Nyko tautos savitumas, kurį silpnino įsigalėjusi lenkiškoji dvasia. Valdovams daugiau rūpėjo materialinė, o ne dvasinė kultūra. Pasiduota slavų įtakai. Tuo metu Prūsijoje įsigalėjo vokiškoji dvasia. Lietuviškosios dvasios silpimas tęsėsi 500 metų. Tai stebuklas, pasak Vydūno, kad tauta išvis išliko gyva.
1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui (Klara mirė 1937 m.) Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Deltmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje. Vydūnas mirė Deltmonde. Ten buvo ir palaidotas. 1991 m. jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Bitėnų kapinaitėse.
Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, artimų senovinių misterijų žanrams („Prabočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“), istoriografinių darbų, daugybę publicistinių straipsnių.
Vydūno kapas Bitėnuose
Žinomi Vydūno eilėraščio žodžiai:
Graži, graži tėvynė mano –
Ir upeliukai, ir miškai.
Kur mūsų protėviai gyveno
Ir kur užaugo jų vaikai.
Tave aš gerbsiu ir mylėsiu,
Kiek mano mažos jėgos leis.
Užaugęs gint tave padėsiu,
Didvyrių eisime keliais.
Vydūno raštus skaityti gana sunku. Jo kalba skiriasi nuo norminės lietuvių kalbos, ji artima Rytų Prūsijos lietuvių kalbai, taikosi vokiečių sintaksės vertimų, tačiau perbridus pirmuosius sunkumus ir pajutus Vydūno dvasios skambesį jo kūriniai greit perprantami.
(Bus daugiau)
M. Malinauskienė, punskas.pl