Vydūnas, tauta, moteris, filosofavimas gimtąja kalba ir nesenstanti išmintis
Vydūną domino klausimas – kas yra tauta, kokie veiksniai lemia jos autentiškumą, atsparumą. Kad surastų atsakymą, mąstytojas tyrinėjo klasikinės Europos tautų filosofijas. Jam imponavo bandymas jungti filosofiją, religiją ir mokslą. Ypač jį domino Indijos šventieji raštai „Vedos“. Vydūnui patiko indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių, nevartojant prievartos. Indų filosofiją jungė su krikščionybės elementais. Jis manė, kad tautai neišnykti gali padėti tik ištvermė, orumas, atsakomybė. Vydūnas aiškino, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik svetimieji. Jis ragino ugdyti moralinį tvirtumą. Tik jėga „iš vidaus“ gali padėti atsispirti svetimos dvasios invazijai. Aukštesnės gyvybės vaisiai yra išmintis, meilė, vidinis grožis. Žmogus turi būti savo kūno šeimininkas. Kai žmogus tvirtėja savyje, žino, kuriuo keliu turi eiti. Tada jo neplėšo visokie norai, troškimai, mintys, o darbai, gimę iš vidinės ramybės, pasižymi tvirtumu. Kūnas yra tik įrankis, nes jį veikia aukštesnės jėgos. Žinodamas šitai, žmogus kreipia dėmesį į savo veiksmus, yra susikaupęs; į savo vidų neįsileidžia „valkatų“, savo vidų švarina ir valo. Taip pamažu atsiranda jame tyla, ramybė, vis labiau skaidrėja žvilgsnis. Į jo namus liejas šviesa, nauja esybė…
Yra žmonių, kuriems viskas sekasi, ant kurių likimas gausiomis rankomis beria savo gėrybes. Panašiai yra su šeimomis ir tautomis.
Vydūnas moko, kad reikia gyventi savo esybėje taip giliai, kad apglėbtum visą savo šeimą, giminę, tautą. Tada žmogus nebeveikia prieš kitus, neveikia prieš savo likimą ir pradeda jaustis vienuma su visa žmonija. Iš likimo skaudžiausių apraiškų išauga malonė, o skausmai ir kančios virsta palaima. Nebelieka likimo, nes pats žmogus virsta sąmoninga likimo jėga…
Dievo įsakymai nėra žodžiai ar sakiniai. Jie yra gyvenimo pagrindas. Kas priešinasi Dievo nustatytai tvarkai, sugriauna ne Dievo tvarką, o pats save. Žūva ir žmonės, ir tautos, kurios paiso tik žmonių nustatytų įsakymų. Taip pažeidžia kūno, širdies ir dvasios vienybę. Nutrūkęs nuo savęs žmogus nutrūksta ir nuo tautos. Tai siejasi su dvasinės kondicijos menkėjimu, disharmonija su savim pačiu, tauta ir pasauliu.
„Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstijų. Bet mes galime būti galingi toje galybėj, kuri jokių paprastų galimybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinai pastoti. Ir tik vien todėl, kad mumyse, kad lietuvių tautoj tiek doros buvo, kad ji lig šiol išliko“, – kalba Vydūnas.
Taigi, be asmeninės laisvės, tautos gyvybės pagrindas yra dorumas. Kitas svarbus elementas – tai drausmė ir, be abejo, „tautos vaikų norų vienybė“.
Vydūnas raginimus pasilikti lietuviais, mylėti tautą, kalbą ir tėvynę – laiko tuščiais. Vien rūpintis tautos likimu, reiškia pasmerkti ją pražūčiai. Nereikia klausti, „ar tauta išliks“, nes tauta išliks, jei ją auginsime. Vien žiūrėdami į jos išlikimą, užmiršime stebėti, ar ji auga. Didelis darbas, kurį įdedame tautos labui, gali virsti tautos naikinimu.
Vienas iš Vydūno bruožų – tai kritikos vengimas. Jis retai užsimindavo apie tautos klaidas. Dažniau kalbėjo, kas reikalinga tautai žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Mąstytojui svetimas buvo nacionalizmas ir šovinizmas. Vydūnas žinojo, kad žmogus pirmiausia turi pažinti save ir „didėti iš vidaus“ tautai. Turi jausti ryšį su supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Bet tai dar ne viskas. Aukštesnė ir svarbesnė pakopa yra žmoniškumas, tobulėjimas.
Vydūnas nebuvo keistas atsiskyrėlis. Jis mėgo bendrauti, norėjo pažinti žmones ir gyvenimą. Bendravo su savo bendraamžiais, su moterimis. Vydūnas – pirmas feministas Lietuvoje. Jis dažnai pabrėždavo, kad ir vyras, ir moteris turi būti visuomenėje vienodai vertinami ir gerbiami. Vydūnas tvirtino, kad lietuvių kalba kažkada turėjusi atskirus žodžius, nusakančius vyro ir moters asmenybę – sąvokas „žmogus“ ir „žmona“. Žmonių vyriškasis žodis yra „žmogus“, o moteriškasis „žmona“ (nepriklausomai nuo to, ar ištekėjusi, ar ne). Vydūnas didžiavosi, kad lietuvių kalboje abiejų lyčių vienodas žmoniškumas. Jis dar aiškindavo, kad moters prigimtis labiau žmoniška nei vyro. Todėl tautos ir viso pasaulio ateitį filosofas siejo su moterų indėliu.
Vydūnas – tai įstabi asmenybė lietuvių kultūroje. Tai savitas mąstytojas. Jo palikimas stebina tuo, kad čia keltos ir spręstos problemos ir dabar mums labai artimos ir aktualios. Vydūno mintys padeda šiandien man suprasti, kokios „išvirkščios“ idėjos, teisės, laisvės, įstatymai yra mums primetami tautiškumo, gyvenimo lygio gerėjimo vardan.
Įdomu, kad šiuo metu Vydūno portretas yra ant 200 litų nominalo banknoto. Atrodo, kad tai paradoksas, nes pinigų jam visada trūkdavo.
Vydūnas savo filosofija ir asmeniniu pavyzdžiu tiesia kelius sveikam gyvenimui. Manau, kad jo palikimas gali būti mūsų ateities pamatas.
Pabaigoje – dar kelios Vydūno mintys:
– „Dvasiai šviesėjant vis daugiau tenka stebėtis“.
– „Save pažinti yra didžiausias žmogaus uždavinys“.
– „Žmogus yra dulkė prie to, ką gamta vadinama“.
– „Geriau yra klaidžioti savo galiomis pasitikint, negu vaikščioti tikru keliu kitam vadžiojant“.
– „Šventė pirmiausia yra tyla. Nurimęs turi būt visoks judesys, visi trenksmai, visoki darbai, nutilę visi garsai ir šūksmai“.
– „Joks gyvis neserga tiek, kiek žmogus“.
– „Žmogus serga, kuomet gyvenimo įstatymai yra jojo nepaisyti“.
– „Eik linksmas prie darbo kaip prie žaismo. Ir imkis taip rimtai žaismo kaip darbo“.
– „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas“.
– „Lietuvių kalboje glūdi senųjų žmonių ypatumų apraiškos“.
– „Kalba yra tautų giesmės, yra jų himnai“.
– „Tai tikras laimėjimas, prilygstantis Žalgirio mūšiui, bus tada, kai tauta sustiprės iš vidaus, kai pati nepasiduos jokiai vergovei, kai rūpinsis dvasinės kultūros ugdymu.Tas rūpinimasis esąs svarbesnis negu kova su priešais, negu jų demaskavimas“.
– „Laisvė matyti tik tada, kai gali skleistis žmoniškumas“.
(Pabaiga)
M. Malinauskienė, punskas.pl