2022 metais minėsime Seinų vyskupo Antano Baranausko 120-ąsias mirties metines. Palyginti nemažai žinome apie paskutines vyskupo gyvenimo dienas Seinuose, jo mirtį ir laidotuves. Gyvenimo saulėlydyje A. Baranauskas dirbo nepaprastai intensyviai. Po 8 valandas jis sėdėdavo su plunksna prie stalo. Nors buvo gamtos apdovanotas stipriu organizmu, tokio darbo krūvio negalėjo pakelti. Gydytojai ne kartą perspėjo jį dėl sveikatos, bet jis jų neklausė.
Seinuose leidžiamame „Vadove“ skaitome: „Vyskupas Baranauskas buvo netik begalo darbštus, bet drauge ir tikras asketa, didžiai dievobaimingas ir dar savęs kankintojas. Pasninkaudavo jisai kaip pirmieji krikščionįs. Per ištisą gavėnią apsieidavo be pieninių valgių, penktadieniais, švenčių vigilijomis ir metų bertainiais taip pat sausai pasninkaudavo. (Tik esant kelionėje valgydavo pieninius valgius ir penktadieniais.) Šv. Mišių vyskupas niekados neapleisdavo, rožančiaus kasdien kalbėdavo visas tris dalis. Vyskupo atsilsys buvo tokis, kad išvažiuodavo trumpai pasivaikščioti, bet ir tada kalbėdavo rožančių. Guldavo pusiaunakčia, o keldavosi 5 val. ryto. Patsai taip išlaikydamas pasninkus, vyskupas ir kitiems nenoromis duodavęs dispensas ir duodavo tik raštu, lotynų kalba rašytu. Seminarijoje pirmaisiais metais apsiėjo truputį nuolankiau, bet paskui tik per 12 dienų leista buvo valgyti su pienu. Lig šiol paprastai vyskupui žinant ir sutinkant, gavėnioj apsieidavom be pieno tik dvi dieni. Seniems ir nepratusiems pasninkauti sunku, o ypač tiems, kurie neapkenčia alyvos. Bet, ačiū Dievui, pasninkus išlaikėme, tečiaus be skundų tarp savęs neapsiėjo.“[1]
Paskutiniais savo gyvenimo metais vyskupas rengėsi pailsėti Prienuose, bet pasitaikė šalta vasara. Vietoj poilsio su kunigais laikė rekolekcijas. Rekolekcijoms baigiantis, vakare prie arbatos pradėjo kalbėti apie Šventąjį Raštą: ar jį kas pabaigs ir ar kas matys jį išspausdintą.
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė aprašo paskutines vysk. A. Baranausko gyvenimo akimirkas: „Kunigas Juozapas Laukaitis matė papilkėjusį vyskupo veidą, tad kartais jam dilgtelėdavo nerami mintis, tačiau, žinodamas jo šiurkštoką būdą, tylėjo, kol vieną vakarą prabilo pats vyskupas:
– Juozapai, aš nespėsiu savo darbo užbaigti…
– Ekscelencija, dar turite labai daug darbų… Nesuprantu, kodėl sakote darbo?..
– Ech, Juozapai, Šv. Raštą dar tik įpusėjau… Šitas darbas milžiniškas mano seniems pečiams. Niekas jo nesiėmė iki manęs: šimtai metų prabėgo, o mes neturime lietuviško vertimo, tik lietuviai liuteronai Prūsuose XVI amžiuje išsivertė. Vyskupas J. Skvireckas seniai norėjo, kad kas nors imtųsi šio darbo, deja, norinčiųjų neatsirado. Todėl, Juozapai, aš turiu labai skubėti… O dar bažnytinės giesmės… – vyskupas nutilo, nebaigęs sakyti sakinio.
Ištikimasis kapelionas Juozapas Laukaitis, norėdamas pralinksminti vyskupą, ištarė:
– Jūsų Šviesybe, juk Leonas XIII jūsų metų būdamas tapo popiežiumi…
– Kas tinka Jupiteriui, netinka jaučiui, – trumpai atkirto vyskupas. Paskui įdėmiai nužvelgė kapelioną ir tylėdamas kažką mąstė. Juozapas Laukaitis irgi tylėjo ir laukė. Pagaliau vyskupas, vis tebežiūrėdamas į kapelioną, iš lėto pasakė:
– Šventas esi žmogus, Juozapai, kad galėjai taip ilgai mane pakęsti… – Tai pasakęs vyskupas susigraudino.
Kapelionas Juozapas Laukaitis tarsi žado neteko. Tą akimirką išnyko bet kokie nesutarimai, kurie kartais aptemdydavo kasdienybę.
Vyskupas išėjo į savo kambarį. Jis vertė Jeremijo „Raudų“ trečią skyrių. Gal nevertė, o vaitojo kartu su vargšu Jeremiju, tokiu vienišu ir apgailėtinu prie Jeruzalės griuvėsių. Tačiau tai buvo jo Jeruzalė. O kur vyskupo išsvajotoji žemė? Kur jo įkvėpimo šaltinis ir giesmių giesmė? Vaikystės žemė, tas prarastasis rojus, toli. Labai toli.
Kapelionui Juozapui Laukaičiui buvo labai neramu. Jis tyliai prislinko prie durų. Gerai, kad buvo nedidelis plyšelis, ir jis pamatė vyskupą klūpant prie stalo ir plunksna iš lėto skrebinant baltą popieriaus lapą.
– Jam jau ir stovėti sunku, tikriausiai dėl išvaržos, – dingtelėjo kunigui Juozapui, – o sėdėti negali dėl hemorojaus. Tai kas gi beliko: sėdėti ir stovėti negali, belieka atsiklaupus tęsti pradėtą darbą. Geležinės ištvermės žmogus.
Buvo vėlus darganotas rudens vakaras. Jau senokai kapelionas sekdavo kiekvieną vyskupo žingsnį, o šį vakarą kažkodėl girdėjo už sienos kiekvieną krustelėjimą. Ir štai, stūgaujant vėjui, išgirdo kažkokį barkštelėjimą: krūptelėjo – ir įbėgo į vyskupo kambarį. Vyskupas Antanas Baranauskas sėdėjo prie savo darbo stalo, tik kažkodėl buvo keistai nusvirusi galva…
– Ekscelencija, – apkabino kapelionas. Tačiau šį kartą vyskupas nepratarė nė žodžio, tik visu svoriu palinko prie savo kapeliono, o ranka tebebuvo ištiesta tarsi rodydama tą šalį, kurioje „srovele teškena upelė Šventoji“ ir į kurią jau nelemta sugrįžti. Ištiko staigus smegenų paralyžius. Ant stalo buvo kelios knygos, o viduryje bolavo popieriaus lapas iki pusės prirašytas, o plunksna keistai pasvirusi gulėjo ties žodžiais: „Ažudarė kelius mano akmenimis ketvirtokais…“[2]
1902 metų lapkričio 26 naktį Seinų kunigai nemiegojo, bet suteikti paskutinių sakramentų jam nesuspėjo.
***
Vysk. A. Baranausko laidotuvės buvusios labai iškilmingos. Dar niekada Seinų katedra nematė tiek daug dvasininkų. „Vadovas“ rašė: „Kunigų suvažiavo 130 su viršum, klierikų apie 70 ir trįs vyskupai: Liublino vyskupas Jačevskis, Plocko – Jurgis Šembekas ir Varšuvos vyskupas sufraganas Kaz. Ruškevičius. Iškilmingų su egzekvijomis Mišių buvo ketverios, paskutines laikė vyskupas Ruškevičius. Pirmą pamokslą atlydėjus į katedrą lenkiškai pasakė kunigas pralotas Antanavičius, po sumos pasakė kanauninkas Staniulis. Per tas iškilmingas laidotuves neužmiršta ir lietuviškų pamokslų, kokių tokiuose atsitikimuose Seinų katedroje lig šiol nebūdavo. Po antrųjų Mišių kalbėjo kunigas Motiejus Simonaitis, Suvalkų dekonįjos dekanas, ir Punsko parapijos klebonas ir paskutinį po rastram doleris pamokslą pasakė kunigas Tomas Žilinskas, tuomet Kalvarijos vikaras. Gedulingosios pamaldos pasibaigė trečią valandą po pietų. Pietavome jau apšviestame refektoriuje ir pietums pasibaigus svečiai kuo greičiausiai išsiskirstė, ypač vyskupai ir kapitulų ingaliotiniai.
Vloclavko kapitula nebuvo atsiuntusi ingaliotinio, nes tą dieną, tai yra 2 gruodžio vyskupas Zdzitovieckis atliko iškilmingą ingresą. Seinų kapitulos nariai vyskupo laidotuvėse buvo visi, išskyrus tik kanauninką Kazim. Choinskį. Vyskupas palaidota Švenč. Panelės koplyčioje a cornu Epistolae visavis vyskupo Vierzbovskio.“[3]
***
Dr. Bronius Makauskas teigė: „Šis žymus lietuvių literatūros klasikas, romantinis poetas, dvasininkas, pats atsakingas ir šaukiantis atsakomybei už tėvynės likimą, žadino pavergtos tautos sąmoningumą savo veržlia kūryba, kuri spaudos draudimo metais beveik ištisai tapo dainuojamąja ir telkė lietuvių tautą ilgalaikei protingai kovai su carine priespauda. Gaivindamas istorinės Lietuvos praeities vaizdus, atskleisdamas jos gamtos grožį (dabar pasakytumėme, panaudodamas net ekologijos metodą), tobulindamas bendrinę, literatūrinę, kalbą, pateikdamas ją religiniam gyvenimui, Baranauskas žymia dalimi prisidėjo prie lietuvių tautinio atgimimo, duodamas jam konceptualius impulsus. Dėl ko, atrodo, nebuvo tuomet suprastas, o dabar vėl jis ima spindėti iš Seinų katedros paunksmės, lyg nebūta šimtamečių dulkių nuosėdų ir kartėlio vis prarandamos ir vis atkuriamos Lietuvos.“[4]
Šiandien mums, gyvenantiems šiapus ir anapus valstybinės sienos, taip pat aktualiai, kaip ir tada, A. Baranausko laikais, skamba poeto ir vyskupo raginimas ieškoti pačių geriausių sprendimų painiuose mūsų gyvenimo labirintuose.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
[1] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 279–280.
[2] Biliūtė-Aleknavičienė E. Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė. Punsko „Aušros“ leidykla, 2007, p. 50–52.
[3] Kun. P. A. Vygrių ir Seinų dijecez. istorija. Vadovas, Seinai, 1910, t. VI, nr. 23, p. 280–281.
[4] Makauskas B. Antanas Baranauskas – nesuprastas intelektualas ir vyskupas. Antanas Baranauskas. Lietuvių poeto, vyskupo Antano Baranausko 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos. Punsko „Aušros“ leidykla, 2003, p. 74.