Vytautas Sinica. Drąsa tiesai, Monsinjoras ir komunizmo sugrįžimas

 Prasminga prisiminti kiekvieną išėjusį žmogų, tačiau kai kurių žmonių atminimas gyvuosius vienu metu slegia pareiga ir stiprina savo pavyzdžiu. Tokių žmonių gyvenimas ir darbai bėgant metams nepraranda aktualumo. Atrodytų paradoksalu, kad kuo ilgiau gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, tuo aktualesnis mums tampa ir ateityje taps mons. Alfonso Svarinsko gyvenimas ir jo pamokos. Kodėl taip yra? Ar ne už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą kovota Monsinjoro? Ar ne tokioje gyvename? O jei taip, kodėl jaučiame ir sunkiai bandome įvardyti tos laisvės ir nepriklausomybės trūkumą?

 

Diskusija apie tai, stiprėja ar silpsta, sėkmingai ar nesėkmingai valdoma yra Kovo 11-osios Lietuva, yra viena aštriausių šiandienos diskusijų. Kaip tik ši diskusija atskleidžia vieną pamatinių takoskyrų, kurią būtina įsisąmoninti norint blaiviai vertinti Lietuvos būklę. Lietuva rodosi stiprėjanti, jei nelaikome būtinu dalyku, kad Lietuvoje gyventų nenykstanti lietuvių tauta, o pati Lietuva būtų suvereni ir savarankiška valstybė. Abiejų šių reikalavimų Lietuvai nebekelia didžiulė dalis vadinamųjų politologų ir analitikų, subtiliau nuo jų bėga ir didelė dalis politikų. Apie emigracijos problemą kalbama iš tiesų labai daug, bet visada kaip apie darbo jėgos praradimą, o ne lietuvių tautos nykimą. Lietuva vis labiau suvokiama kaip didelė darbo rinka. Tai turi milžiniškas pasekmes. Viena vertus, darbo rinkoje žmonės yra pakeičiami kitais, nebūtinai vietiniais, nebūtinai piliečiais. Kita vertus, pati nacionalinė darbo rinka tėra globalios darbo rinkos dalis ir kaip tokia turi sukurti kuo daugiau vadinamosios pridėtinės vertės, bet visai nebūtinai tą vertę sąžiningai ir solidariai paskirstyti visiems rinkos dalyviams. 

 

Visą šį mąstymą matome ir girdime šiandienos Lietuvoje – per radiją, televiziją, iš Seimo tribūnų ir mokslinių konferencijų. Jiems, kuriems Lietuva yra rinka, ta Lietuva kaip rinka neatrodo žlunganti, jiems juokingos kalbos apie gresiančią katastrofą. Tačiau daugumai žmonių Lietuva yra valstybė. Valstybė, įsteigta lietuvių tautos kartu su jai lojaliais kitų tautybių piliečiais ir tik jiems priklausanti. Valstybė, turinti bet kokia kaina saugoti savarankiškumą, nes tik jį išsaugoję turi politinę laisvę. Valstybė, turinti bet kokia kaina saugoti ją įsteigusią lietuvių tautą, nes tik dėl jos ta valstybė yra reikalinga ir pateisinama. 

 

Kam ši ilga įžanga, iš pažiūros nieko bendra neturinti su Monsinjoro atminimu? Tai iliustracija. Aptarta takoskyra tarp mąstymo tautomis ir mąstymo rinka yra pavyzdys ir pasekmė to, kaip sėkmingai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo vykdomas marksistinis valstybinės sąmonės dekonstrukcijos projektas. Per mažai žmonių žino, jog marksizmas nemirė kartu su Sovietų Sąjunga. Jau prieškario Vokietijoje jis įgijo naują, kultūrinio marksizmo formą. Jo ideologai, pabėgę į JAV nuo Hitlerio režimo, tapo itin įtakingais pokario Amerikos universitetuose. Jų paskleistos idėjos formavo ir formuoja Vakarus, jų visuomenių mąstymą ir ypač kairiųjų politiką. Pagrindinė naujojo marksizmo idėja – dekonstruoti, t.y. sunaikinti visus tradicinius kolektyvinius tapatumus. Tauta, religija, santuoka, lytis – visa paskelbta esant išsigalvojimais, socialiniais konstruktais, kurie žmogui yra ne duoti, kokie yra, o laisvai kuriami pagal pasirinkimą. Revoliucija perduota iš darbininkų į mažumų rankas. 

 

Naujasis marksizmas moko, kad tautos turi būti sunaikintos individų įvairovėje, valstybinė sąmonė – kosmopolitinėje meilėje žmonijai, valstybė – globalioje rinkoje, lytis – genderizme, santuoka – skirtingų gyvenimo formų įvairovėje, religija – tapti privati ir bereikšmė valstybės gyvenime, o galiausiai ir visai išnykti. Sunaikinimas čia visais atvejais reiškia sumaišymą ir skirčių ištrynimą, žmogaus sąmonėje tai, kas būtina, duota ir nesirenkama, paverčiant laisvu pasirinkimu. Pradžioje aptartas pasirinkimas suvokti Lietuvą kaip tautos įkurtą valstybę arba kaip globalios rinkos fragmentą – vienas tokių pasirinkimų. Šiuo klausimu atsiradusi požiūrių įvairovė liudija sėkmingą neomarksistų darbą, pavykusias pastangas valstybinę sąmonę paversti tik vienu iš daugelio galimų požiūrių į Lietuvą. 

 

 

 

Ir čia monsinjoro Svarinsko vaidmuo ir aktualumas šiandien, ko gero, tampa akivaizdus. Monsinjoras nekentė, kaip pats vadino, bolševizmo ir visomis jėgomis prieš jį kovojo. Nekentė kaip ir pridera nekęsti blogio, nes žinojo, kad bolševizmas yra šėtoniška ideologija. Šiandien daugybė žmonių, ne tik ateistų, bet jau ir katalikų, marksizmo nebesuvokia kaip savaiminio blogio. Ypač jaunajai kartai komunizmas blogas tiek, kiek tai buvo okupacinė, Lietuvą užgrobusi ir laisvę atėmusi ideologija. Monsinjoras Svarinskas nedarė tokios klaidos – komunizmas, visomis savo formomis, jam buvo blogis, nes komunizmo tikslas buvo ir liko sukurti naują pasaulį ir naują žmogų, priešingą žmogaus prigimčiai. Komunizmas buvo ir yra blogis, nes atima bet kokias prielaidas vienintelei tikrajai laisvei – laisvei atpažinti Gėrį ir jį pasirinkti.  

 

Iš čia ir iki dienų pabaigos nesibaigusi monsinjoro kova. Daug kvailių juokėsi, jog sovietmečio rezistentai taip ir pasiliko sovietmetyje ir vis bando kovoti su sistema, kuri esą jau seniai sava ir sveika, tarnaujanti tautos interesams ir nereikalaujanti jokios rezistencijos. Mons. Svarinskas ar A. Patackas ir jų kova šiems kvailiams atrodė užstrigę praeityje ir tiesiog nespėję su gyvenimu. O tikrovė buvo ir yra kaip tik priešinga – tai komunizmas, įgavęs naują formą, niekur nedingo, sugrįžo į Lietuvą per akademines madas, užsienio fondų programas ir politiškai neraštingus, bet ideologiniais kareiviais paverstus žurnalistus. Tai, jog Lietuvoje iš esmės nėra tikro politikos mokslo, leido šiai tendencijai porą dešimtmečių likti nepastebėtai. Ilgą laiką ją matė tik tie, kurie iš savo skaudžios betarpiškos patirties geriausiai pažinojo komunizmą, jo tikslus ir pavidalus. 

 

Mons. Alfonsas Svarinskas buvo aiškiausiai ir toliausiai matantis. Nors marksistinės dogmos moko, kad dvasininkai neturi teisės kištis į valstybės gyvenimą, Monsinjoras kišosi – netylėjo ir apie niekur nedingusio komunizmo grėsmę kalbėjo visur, kur tik jo klausėsi. Tikėjimo vedinas, jis išsiskyrė ir drąsa kalbėti tiesą, nebijojo ta tiesa įžeisti, nebijojo likti pajuoktas. Juk pasakyti, kad ir žeidžiančią tiesą – katalikiškos meilės darbas. Ir Monsinjoras visus mylėjo, tarytum glostė savuoju žeidžiančios tiesos sakymu. 

 

Drįstu manyti, kad jam gyvam esant nesugebėjome įvertinti, koks vertingas ir didelis darbas buvo šis tiesos sakymas. Jo vertė kyla kaip tik iš įsivyravusios baimės sakyti tiesą. Minėtas neomarksizmo tikslas sunaikinti tautinį, valstybinį, religinį, lytinį ir kitus tapatumus, paskandinant juos pasirinkimo įvairovėje, reikalauja šio tikslo siekti visada slapčia, niekada nedeklaruojant. Taip yra, nes kolektyvinio tapatumo ir stabilios žmogiškumo formos poreikis yra žmogaus prigimtyje ir niekas sąmoningai nesirinktų, kad jo tapatumas, jo „aš“ ir „mes“ būtų sunaikintas. Būtent todėl marksizmo ideologijos skleidėjai ne tik negali viešai deklaruoti savo tikslų. Jiems tiesiog būtina, kad niekas viešai nekalbėtų apie vykdomą naujo žmogaus kūrimą, nes kol yra kalbančių, tol naujo žmogaus kūrimo projektas stringa, susidurdamas su sveiku protu ir žmogiška tikrove. 

 

Dėl šios priežasties, kiekvienas kalbantis tai, ką kalbėjo mons. Svarinskas ir ką šiandien bandome kalbėti mes, jį prisimenantys, yra tildomas. Tildomas neformaliais būdais – marginalizuojant, išjuokiant, atimant darbus ir pagarbą visuomenėje. Seksualinių mažumų judėjimas, tai yra melo skelbimo tiesa judėjimas, su kuriuo aktyviai kovojo Monsinjoras, čia yra puikus pavyzdys. Vakarų šalyse, kuriose įteisintos prigimčiai prieštaraujančios vienalytės „santuokos“, bandoma žengti dar toliau ir svarstomi „antihomofobijos“ įstatymai, baudžiantys už tokių „santuokų“ kritiką. Tačiau baimės atmosferai sukurti tai nėra būtina. Sovietmečiui prilygstantis neformalus spaudimas puikiai daro savo darbą. Štai šiuo metu VU profesorių V. Radžvilą bandoma „išėsti“ iš darbo vietos po skundo dėl jo esą skleidžiamos homofobijos. Žurnalistai stengėsi, kad Julius Panka būtų išmestas iš darbo, dėl jo esą skleidžiamos homofobijos. Nesuskaičiuojama daugybė mokslininkų, valstybės tarnautojų, žurnalistų, teisininkų slepia savo katalikiškas ar tiesiog nepakankamai pažangias pažiūras, kad tik nebūtų apkaltinti, jog skleidžia homofobiją ir netoleranciją. Sakyti tiesą, prieštaraujančią naujojo marksizmo dogmoms, tapo didžiulės drąsos reikalaujančiu uždaviniu. „Nemoralizuok“ – skelbia pagrindinis naujosios cenzūros įstatymas.

 

Gal todėl baimė sakyti tiesą vis labiau įsigali. Dar neseniai bijota tik garsiai pasakyti moralinius vertinimus. Pasakyti, kad viena yra objektyviai gera, o kita bloga. Šiandien jau bijoma pasakyti ir nepatogius faktus. Akivaizdi nelegalių migrantų nusikaltimų ar homoseksualų ligų statistika nutylima, bijant įžeisti šias ar kitas esą pažeidžiamas, o iš tiesų į mūsų visų laisvę besikėsinančias grupes. Nereikia apsigauti. Dabartinis pavojus sakyti tiesą yra juokingas palyginti su pavojumi sakyti tiesą sovietmečiu. Tačiau tiek Monsinjoras, tiek kiti tą darė, galvodami apie pareigą, ne apie asmenines pasekmes. Kataliko pareiga tiesai yra absoliuti ir nežino pasiteisinimų. Juk, kaip sakė Monsinjoras ir kaip norisi kuo dažniau priminti sau ir jums šiandien, kiekvienas atsakysime Dievui už Tėvynės likimą. Tik suradę drąsos tiesai, turėsime garbingą atsakymą.