Jau žemdirbiai nuėmę derlių. Laukia sėja, nes žemė paruošta žiemkenčiams sėti. Kai kas sakė, kad lietaus jau reikėjo. Pasipylė grybai. Svarbu, kiek kas suranda baravykų, nes kiti grybai, kaip antai voveruškos ar kazlėkai, visai nesiskaito.
Rugpjūčio 26 dieną (sekmadienį) Žagarių bažnytėlėje, kuri buvo gražiai išpuošta gėlėmis, ilgais kadagio šakelių bei rūtų vainikais ir javų varpomis, vyko Šv. Baltramiejaus atlaidai. Dalyvavo gausus būrys žmonių iš aplinkinių kaimų, kitų parapijų (Smalėnų ir Punsko) ir iš Seinų. Mat šis sekmadienis skirtas visiems Žagariuose melstis, Seinuose 13 val. lietuviškų mišių nebūna. Atlaidų pamaldoms vadovavo kun. Petras Gucevičius, o jam talkino jaunas seiniškis kun. Adomas Adukauskas, tarnaujantis Suvalkuose. Mišių metu giedojo vietinis Žagarių bažnytėlės choras.
Kunigas Petras parodė altoriuje minėto šventojo paveikslą, išsamiai papasakojo apie kankinį šv. Baltramiejų, kuris vaizduojamas laikantis rankose jam nudirtą odą. Jis turįs ir antrąjį vardą Natanaelis. Kankinys nedvejodamas žengė paskui Jėzų Kristų.
Prieš Švč. Sakramento išstatymą monstrancija nešta procesijoje. Prieš nešamą Švč. Sakramentą mergaitės barstė gėles. Iškilminga procesija tris kartus apėjo aplink bažnytėlę. Giedotos giesmės, Visų šventųjų litanija. Po procesijos prapliupo lietus ir lynojo iki vėlyvo vakaro.
Šv. Baltramiejaus paveikslas senoviniuose mediniuose rėmuose buvo įstatytas Žagarių bažnytėlės altoriuje prieš kelerius metus. Tuomet jį bažnytėlei padovanojo iš Romos atvykęs kunigas Robertas Rėkus (seiniškis, išvykęs mokytis, pasiliko Italijoje). Paveikslas tada įneštas per šv. Mišias, kurios vyko Švč. Mergelės Marijos koplyčioje Seinuose bei Žagarių bažnytėlėje.
Kunigas Petras pasveikino vieną penkiametį, turintį minėto šventojo vardą. Jis teigė, jog gaudami šventojo vardą, gauname dar vieną asmenišką globėją danguje. Tai lyg angelas sargas. Tas šventasis žvelgia į mus ir dalyvauja mūsų gyvenime. Tad verta žinoti, kas buvo tas šventasis, kurio vardą gavome. „Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais. Nuo dešimtojo mūsų eros amžiaus šventųjų pripažinimas vyksta pagal tam tikrą procesą, kurį 1983 metais atnaujino popiežius Jonas Paulius II.“
Mišių pabaigoje atlaiduose dalyvaujantis Alytaus aktyvistas Alfonsas Vitkauskas pagyrė visų atliktus Žolinės vainikus, neštus procesijoje (Žagarių, Rimkežerių, Vilkapėdžių, Seinų, Punsko „Gimtinės“, Pristavonių). Išskyrė didžiausią paveikslo formos Birutės Roglienės atliktą vainiką su šventąja šeima. Padaręs šio vainiko nuotraukas, paruošė daugybę paveikslėlių su Šv. Juozapo litanija. Buvo pagaminti ir dideli paveikslai. Įteikė juos keletui aktyvistų mūsų krašte.
A. Vitkauskas išaukštino darbščiąją Birutę. Mat ji šiemet ilgai dirbo prie Žagarių vainiko – didelio formato šventosios šeimos portretą išklijavo spalvotais akmenėliais bei sėklomis ir gėlėmis.
Po pamaldų bendrauta agapėje Žagarių gaisrinės salėje. Gražiai ir daug grojo Vidugirių kapela bei Šeštokų „Griežlė“. Nekantravo ir Seinų „Kultuvės“ saviveiklininkai. Mat jie repetavo kelias dainas ir kirbėjo čia jas sudainuoti, ypač šiai progai tinkančią „Gandrai“. Paraginti kunigo Petro padainavo nepriekaištingai ir labai džiaugėsi.
Rugpjūčio 24-oji siejama su gandrų išskridimu. Juozas Marcinkevičius sakė: „Su Bartlamieju išlakia garniai. Sakoma, kad per Bartlamiejų nelieka pas mus garnių, nor šamet išlėkė kap katriej kiek ankscau. Jiej parlėks pavasarin ir vė praneš, kad jau pavasaris, ba vadzinami kap pranašai. Ne visi grįžta, daug žūsta, kitus suvalgo…“ Baltieji gandrai keliauja toli – per 2–3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8–10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi – jei nepalankūs orai. O Afrikos šalyse gandrus medžioja dėl maisto. Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą.
Virginijos Jančiulytės nuotraukos
G. Pakutkienė, punskas.pl