Punsko valsčius keičia savo erdvės planą. Taigi pagal procedūras pirmiausia buvo parengta vadinamoji poveikio aplinkai ir plėtros krypčių studija. Ji paskelbta oficialiame Punsko valsčiaus tinklalapyje
http://ug-punsk.pbip.pl/?event=informacja&id=3139. Rugpjūčio 19 d. įvyko pagal procedūras numatyta diskusija dėl šio dokumento. Šiuo metu dokumentą galima pamatyti ir Punsko valsčiaus įstaigos 9 kambaryje. Iki rugsėjo 18 dienos galima teikti savo pastabas dėl šio dokumento. Taip numato procedūros.
Rugpjūčio 19 d. savo nuomonės pareikšti atėjo nemažai žmonių. Vieni iš jų – tie, kurie yra pasirašę sutartis su vėjo jėgainių investuotojais, kiti – tie, kurie norėtų, kad vėjo jėgainių statyba būtų reglamentuojama ir jų atsiradimas būtų labiau prižiūrimas ir ribojamas atsižvelgiant į čia gyvenančių žmonių gėrį. Tiesą sakant, šiuo metu yra dar labai daug nežinomųjų dėl vėjo jėgainių įtakos gamtai (nėra atlikta tyrimų, koks jų poveikis bitėms, paukščiams) bei žmogaus sveikatai. Žinia, kad vėjo jėgainių turbinos skleidžia žemo dažnio garsus ir infragarsus. Kiek tai kenksminga žmogui ir gyvūnams, galima spręsti iš kai kurių gydytojų pasisakymų. Vieni tomis nuomonėmis tiki, kiti ne.
Diskusijos metu sužinota, kad vėjo jėgaines (ir kitą atsinaujinančių energijos šaltinių įrangą) bus galima statyti Punsko, Kalinavo, Šaltėnų, Vaičiuliškių ir Trumpalio kaimuose. Architektė, rengusi planą, paklausta apie atstumą nuo Punsko bažnyčios, kur prasideda leistina zona vėjo jėgainėms, sakė, kad tai bus apie 1 km. Vėliau išanalizavus žemėlapį pasirodė, kad tai apie 400 m. Tad šie įrenginiai (planas nenumato, kokio jie gali būti aukščio ir galingumo) galės stovėti pačiame Punske.
Bediskutuojant paaiškėjo, kad šalia Punsko tęsiasi saugomo kraštovaizdžio žemės plotai, būtent ten, kur suplanuota statyti jėgaines. Ar ne paradoksas? Ir ar Punsko valsčiui nevertėtų pačiam susiplanuoti saugomos gamtos ir kraštovaizdžio teritorijas, kad ateityje neatsitiktų taip, jog atsirasime labiausiai pramonės pažeistoje teritorijoje? Pasak diskusijos dalyvio Ramūno Valioko, logiška būtų visus infrastruktūros didelius projektus sutraukti į vieną vietą, pvz., šalia „Rail Balticos“ tiesti elektros tiltą ir pan., kad išliktų nefragmentuoto kraštovaizdžio ir nepažeistos gamtos juostos. Dabar pažiūrėkim, kaip atrodo šis regionas. Jis, galima sakyti, suskaldomas kas 10 (ar mažiau) km. Štai yra „Via Baltica“, po kelių kilometrų vėjo jėgainės, po kelių kilometrų „Rail Baltica“, dar po kelių – elektros tiltas. Taigi ar lieka šiame regione bent kiek nepažeistos gamtos ištisinių juostų? – klausė Ramūnas Valiokas iš Vilniaus.
Į naujo atsinaujinančių elektros energijos šaltinių įstatymo projekto rengimo darbą angažuojasi „Saugi energija“ draugijos pirmininkas Zbignievas Sienkievičius (Zbigniew Sienkiewicz). Leisiu sau pacituoti jo pasisakymą, kadangi tai išmanančio reikalą žmogaus įdomi nuomonė.
„Esu šio Punske vykstančio proceso šalis, todėl leidau sau atvykti į šiandienos debatus. Kalbėdami apie tai, kas čia planuojama, ne viską pasakome, ypač – kokios tos vėjo jėgainės bus. Žinau, kad įmonė, kuri planuoja investiciją, nestatys vienos jėgainės, kaip čia buvo minėta, o visose anksčiau minėtose vietose – jei gerai atsimenu, 54 vėjo jėgaines. Jos bus 230 m aukščio, 4,5 MW galios. Tokios galingos vėjo jėgainės kol kas stovi tik jūroje, 20 jūros mylių nuo kranto. Nesu kategoriškai nusiteikęs prieš vėjo jėgaines. Tačiau reikia turėti omeny labai daug aplinkybių, o visų pirma nustatyti saugų atstumą nuo gyventojų pastatų, juolab nuo miestelio. Taip pat patiems galima užsidirbti iš vėjo jėgainių, galima jas patiems statyti, galima nuomoti žemę, tačiau prieiname prie tos problemos, dėl kurios šiandien čia susirinkome, t. y. esminio klausimo – kur statyti? Kokias beišvardintų čia sėdinčios architektės normas – nė viena nėra adekvati vėjo jėgainėms, nes Lenkijos įstatyminėje bazėje kol kas neegzistuoja vėjo jėgainės sąvoka. Visame pasaulyje, aišku, ir Lenkijoje, vyksta didžiuliai žmonių protestai dėl vėjo jėgainių statymo per arti gyvenamųjų namų.
Esu parlamentinės grupės, kuri rengia įstatymą dėl saugaus vėjo jėgainių atstumo, ekspertas ir žinau, jog, kaip ir visame pasaulyje, Lenkijoje esanti tendencija (įstatymo dar nėra), kad būtų nustatytas saugus atstumas. Sveikatos ministerija kalba apie saugų 2–4 km atstumą. Visi investuotojai siūlo 500 m. 500 metrų yra daug per mažai, nes čia juk negyvensime savaitės, o mažiausiai 30 metų (tokiam laikui pasirašomos sutartys su ūkininkais dėl žemės nuomos). Iš tikrųjų tai tos jėgainės statomos, galima sakyti, visam laikui, nes kiekvienąkart su žemės savininku sutartį galima pratęsti. Gyvenu Olecke, ten planuojama statyti apie 200 vėjo jėgainių. Šiuo metu pastatytos dvi. Iki šiol Olecke žmonės neprotestavo dėl jėgainių, sakė, kad „gerai, švari energija“. Tačiau kai atsirado dvi, kad ir nedidelės, 150 m aukščio, vietos visuomenės pozicija iš karto pasikeitė. Ką aš noriu pasakyti? Ar nauda, kurią gausime iš vėjo jėgainių, pateisins visus praradimus? Nes neteksime daug ko. 230 m aukščio vėjo jėgainės bus matomos apie 30 km spinduliu ir toliau. Tas kasdienis blyksėjimas vakare gali vieną dieną tapti nepakeliamas, ir pradedame nesutikti su tokia padėtimi. Juk čia mūsų tėviškė. Šiuo metu Lenkijoje labai aktyviai protestuojama prieš tokią neapgalvotą vėjo jėgainių ekspansiją. Jau ir premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk) per savo partijos susirinkimą sakė, kad vis dėlto vėjo jėgainės neduoda mums to, ko norėta. Taip pat palaikau ryšį su prezidentu Bronislavu Komorovskiu (Bronisław Komorowski). Pas jį vyko susitikimas atsinaujinančios elektros energijos tema. Ten buvo išsakyta mintis, kad esančių vėjo jėgainių efektyvumas yra labai mažas. Jos egzistuoja daugiau dėl politinio sprendimo. Yra priemokos, tad yra ir žmonių, norinčių paimti tas priemokas. O kas bus, kai pasibaigs priemokos? Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose pasibaigė priemokos, tai Kalifornijos valstijoje kelių šimtų kilometrų plote liko stovėti 14 tūkstančių vėjo jėgainių. Kai pasibaigia dotacijos, tų įrenginių nieks neišardo, nepanaikina, jie pasilieka visam laikui.
Esu labai susirūpinęs tuo, kad tie plotai, kurie čia buvo pasiūlyti vėjo jėgainių investicijoms, yra labai arti jūsų miestelio, gyvenamųjų namų, ten, kur saugomas kraštovaizdis. Teisiškai nėra draudžiama statyti vėjo jėgaines saugomo kraštovaizdžio teritorijoje. Tačiau vertėtų subalansuotos plėtros principą išsaugoti ar bent parodyti tam tikrą išmintį ir šitų įrenginių ten nestatyti. Čia yra paukščių takai. Pvz., pernai kaime Sučki netoli Goldapės panašiu metų laiku, kai gandrai skrido į šiltuosius kraštus, vėjo jėgainės užmušė 17 šių paukščių. Žmonės, gyvenantys Sučki kaime, vėjo jėgaines turi 200 m nuo savo namų, o 500 metrų spinduliu jų yra septynios. Ten gyvenantys žmonės savo gyvenimą vadina „pragaru žemėje“. Sako, kad neįmanoma gyventi. Kai jau pastatė tas vėjo jėgaines, jie negali priprašyti investuotojo, kad sumatuotų garsumą. Panašiai gali atsitikti ir pas jus, Punske. Prof. Lebiedowska, akustikos specialistė Europos Sąjungoje, teigia, kad tai, kas vyksta Lenkijoje su vėjo jėgainėmis, yra baisu. Jos teigimu, saugus atstumas yra 2–4 km nuo gyvenamųjų pastatų. Sanepideminė tarnyba taip pat siūlo saugų 2–4 km atstumą. Kaimyniniai valsčiai irgi priėmė nuotarmes, kur siūlo nuo 1,5 iki 4 km. Jau ir Jeleniavo, ir Suvalkų savivaldybės „pasisotino“ vėjo jėgainėmis. Turi, žino, kas tai yra. Aš siūlau jums priimti nuotarmę dėl 1,5–2 km vėjo jėgainių atstumo nuo gyvenamųjų namų. Tada investuotojas tegu suka galvą, kaip jas sukišti, kad būtų saugu. Dar kartą pabrėšiu: Airijoje galioja įstatymas, kad 150 m aukščio vėjo jėgainė privalo būti ne arčiau kaip 2 km nuo gyvenamųjų namų. Kuo didesnė jėgainė, kuo didesnis jos galingumas, tuo didesnis atstumas nuo namų. Didžiojoje Britanijoje taip pat 150 m aukščio vėjo jėgainei 2000 m, aukštesnei 3000 m.
Palaikau nuolatinius ryšius su Poznanės A. Mickevičiaus universiteto, Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos universiteto mokslininkais. Kiekvienas mokslininkas patvirtina – ne arčiau kaip 2–4 km.“
Viršaitis Vytautas Liškauskas paklausė, kada planuojama priimti minėtą įstatymą. „Šiuo metu turime laikytis procedūrų, jos dar gali užtrukti, kol bus patvirtintas erdvės planas. Galbūt per tą laiką Lenkijos Seimas priims įstatymą, kuris numatys tam tikrus atstumus?“ – klausė viršaitis. Zbignievas Sienkievičius patikino nežinąs, kada, bet gali būti, jog kol pasibaigs procedūros – bus ir įstatymas. Viršaitis tarė: „Tikiuosi, kad bus priimtas tas įstatymas. Jis išgrynintų gana įtemptą atmosferą visuomenėje.“ Zbignievas Sienkievičius tęsė: „Šiuo metu Lenkijoje bandoma eiti mikroenergetikos link. Sakykim, ant namo stogo įmontuotumėm fotovoltikos elementus, kurie duos mums elektros energiją mūsų ūkio poreikiams, o kas liks – dar galėtumėm parduoti. Taip yra Švedijoje. Tai vadinamoji profesionalių vartotojų energetika. Bandėme greitai paskaičiuoti, kiek iš gaunamų vėjo jėgainėms dotacijų išeitų saulės energiją perdirbančių įrenginių. Iš vienos (jų Punsko valsčiuje planuojama 54) vėjo jėgainės dotacijos galima būtų įsigyti 1400 fotovoltikos įrenginių. Taigi beveik viso valsčiaus sodyboms. Aišku, jeigu būtų tokios dotacijos kaip vėjo jėgainėms, t. y. 75–80 proc. Šis naujas įstatymas dėl atsinaujinančių elektros energijos šaltinių tokią galimybę planuoja suteikti. Taigi turėtume tuo pasinaudoti. Europos Sąjunga iš mūsų nereikalauja būtinai statyti vėjo jėgaines. Mes privalome naudotis atsinaujinančiais elektros energijos šaltiniais. O jėgainės? Čia turite nuostabią Suvalkiją. Mes turime Mozūriją. Gerai būtų, kad šito rojaus žemėje nepaverstume pragaru.“
Viršaitis paprašė, kad Zbignievas Sienkievičius siųstų jam informaciją apie aktualią padėtį dėl Seime rengiamo įstatymo.
Pabaigoje Zbignievas Sienkievičius paaiškino, kad paprastai valsčiai tikisi įplaukų iš vėjo jėgainių mokesčių. Tačiau tie pinigai, pasak jo, yra labai nedideli. Ypač neturtinguose valsčiuose, kurie gauna dotacijų išlyginimus, nes padidėjus pajamoms, tos dotacijos būna sumažinamos. Taigi valsčiams lieka tik apie 20 proc. tų pajamų, kurių jie tikisi.
Irena Gasperavičiūtė, „Aušra“, 2013/16