(Tęsinys. Pradžia čia)
Jonas Juravičius ne kartą tarpininkavo buvusių dvarų palikuonims ieškant praeities pėdsakų. Už pagalbą ir nuorodas dėl Bendrių dvaro istorijos Jonui ir jo šeimai dėkingas Ježy Sviontkovskis (Jerzy Świątkowski). Jis dėkoja už rūpinimąsi koplyčia, kur palaidoti Skaržinskai, ir vienos Miroslavo gatvės pavadinimą Skaržinskų vardu (atminimas išsaugotas Jono Juravičiaus, tuometinio seniūno, pastangomis). Man tarpininkaujant J. Sviontkovskis rašė: „Jonas yra tikrai didis žmogus ir didis mano bičiulis. Esu jam nežemiškai dėkingas už viską, ką daro atminimui išsaugoti, už mano prosenelių Skaržinskų, gyvenusių šalia Miroslavo, Bendrių dvare, paveldo, atminimo išsaugojimą. Perdengė koplyčią, kurioje kelių kartų Skaržinskų karstai, nauja skarda, remontavo vidų ir išorę, pakabino memorialines lentas. Jonas yra lietuvis, o kiek savos širdies atidavė lenkams, kurių net nepažinojo…
Kai Jonas Juravičius dar lankė mokyklą, jam seni žmonės pasakoję apie Skaržinskų dvarą. Jie pasakojo apie dvaro aplinką, nes po karo rūmai neišlikę. Auginta prie Bendrių dvaro labai daug gėlių, aplink rūmus augo aukšti medžiai“.
Nuo 2004 m. Miroslavo miesto herbe yra minėtos koplytėlės atvaizdas.
Broniaus Kašelionio knygos „Dainavos partizanai“ 18 psl. rašoma: „Dvarininkai, kurių žemė visa arba jos dalis nacionalizuota: Skaržinskienė Jadvyga, savininkė Baltosios Alovės dvaro (Alovės valsčius), to dvaro žemės plotas 80,62 ha; Skaržinskis Florijonas (įpėd.), Bendrių dvaras – Miroslavo valsčius, žemės plotas 82,24 ha“. 296 psl. teigiama: „Karalius Žygimantas Augustas, įgaliotas savo tėvo, 1536 m. Alytaus valdas perdavė savo antrajai žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau Steponas Batoras 1581 birželio 15 d. Alytaus miesto teises atnaujino, o per vieną teisminį procesą Alytus prarado Vidgirio mišką (…), jis atiteko privačioms Bendrių dvaro valdoms/dvarui“.
Mirties metrikuose rašoma, kad 1862-08-24 d., turėdamas 73 metus, mirė Bendrių dvaro paveldėtojas našlys Juozas Lukas Skaržinskas (Józef Łukasz Skarżyński). Palaidotas Miroslave. Apie savo tėvo mirtį pranešė 44 metų Anupras Skaržinskas (Onufry Skarżyński), vienas iš Bendrių dvaro savininkų. Mat, kiek žinoma, tėvas užrašė šį dvarą abiem sūnums Anuprui ir Dionizui (Dyonizy).
Anupras Skaržinskas, gimęs 1818-03-19 Bendriuose, Seinų apskrity, buvęs Sibire. Anupro tėvas Juozas Lukas (1792–1862), motina Ona Miknevičiūtė, vyresnėlis brolis Dionizas. Tėvas valdė Bendrių dvarą, kurį paskui paveldėjo abu jo sūnūs.
Anupras baigė Seinų gimnaziją, po to su broliu Dionizu išvyko studijuoti į Karaliaučių. Buvo pogrindžio veikėjas, slapyvardžiu Klager, priklausė Poznanės TDP. Palaikė ryšius su Mykolu Slomčevskiu (Michał Słomczewski), 1845 m. atvykusiu į Vilnių, mėginusiu permesti ginklus iš Prūsijos. Nuo minėtų metų spalio jį saugojo policija. Paskevičiaus (Paskiewicz) įsakymu jis areštuotas ir perduotas į kalėjimą, įkurtą Vilniaus dominikonų patalpose. Neprisipažino esąs kaltas, todėl po dvejų metų pervežtas iš Vilniaus į Varšuvą, kalėjo Citadelėje ir paskirtas karo teismui. Po dvejų metų kalėjimo ištremtas neribotai katorgai. Paskevičiaus konfirmacija sumažino sunkiųjų darbų Sibire bausmę iki trejų metų. Po penkerių metų kalėjimo su broliu Dionizu ir kunigu K. Švernickiu (K. Szwernicki), kariškių prižiūrimi, išvyko į Maskvą, o iš ten į Tobolską. Bausmę atliko alaus gamykloje Taroje (Tobolsko gub.). 1853 m. spalį jį paleista ir perkelta į Loginovo valsčių. 1855 m. gyveno Tobolske policijos prižiūrimas. Gavo pašalpą. Abu broliai buvo remiami Tremtinių komiteto. Į Lietuvą sugrįžo 1858 m.
Sugrįžęs iš tremties Anupras gyveno gimtame Bendrių dvare ir padėjo tėvui ūkininkauti. Jis dar prieš tremtį buvo susižadėjęs, o grįžęs vedė Nedingų dvaro (Trakų apskritis) Salomėją Žilinskaitę, Leonardo Mordas Žilinsko ir Barboros Sirutytės dukrą. Jiedu kartu išgyveno 33 metus, susilaukė 4 dukrų ir 2 sūnų.
Anupras dėl silpnėjančios sveikatos ir lūžusios kojos nedalyvavo 1863 m. sausio sukilime, bet rėmė materialiai, po pralaimėjimo slėpė sukilėlius. Po ilgos ir sunkios ligos jis mirė 1896-09-03 d. Vilniuje, bet palaidotas Miroslave, šalia Bendrių dvaro.
Anupro brolis Dionizas gimęs 1820 m. Vilniaus gubernatorius F. J. Mirkevičius (Mirkiewicz) pranešė Paskevičiui apie tyrinėjamą bylą. Tada paliepta abiem broliams 1847-04-1/13 keltis į Varšuvą. Dionizas išvežtas iš Vilniaus. Kalintas Citadelėje. Nepripažino net tų kaltinimų, kuriuos pareikšta Vilniuje. Už jo užsispyrimą neleista Dionizui pasimatyti su sergančiu tėvu, kurį stipriai barta 1848 m. už sūnų veiklą. Jis turėjo sumokėti teismo kaštus ir buvo sekamas policijos. Per trejus metus Dionizas buvo vis tardomas, bet neprisipažino esąs kaltas. 1850-08-16 karo teismas nuteisė jį neribotai katorgai už dalyvavimą ruošiantis pasipriešinimui. Po dvejų metų Paskevičius sumažino bausmę iki trejų metų sunkiųjų darbų Sibire.
Kaip jau minėta, broliai Skaržinskai, prižiūrimi policijos, kartu su kun. Švernickiu atvyko į Maskvą, po to į šiaurės Sibirą. Dionizas dirbo alaus darykloje Jekaterinske prie Taros (Tobolsko gub.). 1853 m. rugpjūtį jis apgyvendintas Loginovo valsčiuje. Kaip bajoras gaudavo pašalpą iš Lenkijos Karalystės (57 rubliai 14 ir 1/2 kapeikos sidabru per metus). 1855 m. gyveno Tobolske. Kažkiek laiko dirbo Alfonso Kozielo-Poklevskio (Alfons Koziełł-Poklewski) įmonėje. Policijos nuomonė apie brolius buvo tokia: niekuo neužsiima, elgiasi nepeiktinai. Įsigaliojus 1856 m. manifestui, 1858 m. gavo sutikimą sugrįžti namo. Šiais metais taip pat susituokė su Jadvyga Orlovska (Jadwiga Orłowska).
Kauno priemiestyje, Aleksote (už Nemuno, Suvalkų gub.), sukūrė Panemunės ūkininkų paslaugų namą. Paskui persikėlė į Varšuvą, kur veikė Žemės ūkio draugijoje, buvo tarėjas dėl žemės kreditų. Prieš sukilimą 1863 m. liepą išrinktas (kai valdė baltieji) Vyriausybės iždo skyriaus direktoriumi. Buvo atsakingas už pagrindinę valstybės kasą, kurią paslėpė pas savo giminaitę. Kai valdžią perėmė raudonieji, atsisakė savo pareigų ir išvyko į užsienį. Trumpai pabuvojo emigracijoje Paryžiuje, paskui Heidelberge studijavo teisę ir gavo teisės daktaro laipsnį.
Apie 1870 m. apsigyveno Krokuvoje, 1872–1887 buvo Pramonės ir verslo banko direkcijos narys. Nuo 1870 m. iki mirties buvo Ūkio ir žemės ūkio draugijos Krokuvoje narys. Mirė 1903-06-19 d. Dainavoje (Balstogės apskritis).
(Biografijos duomenis iš Djakow W. A., Gałkowski A., Śliwowska W., Zajcew W. M. knygos „Uczestnicy ruchów wolnościowych w latach 1832–1855 (Królestwo Polskie). Przewodnik biograficzny“ papildė Anupro proanūkis Ježy Jan Sviontkovskis.)
J. Sviontkovskis rašo, kad močiutės brolis Florijonas (Floryan), paskutinis Bendrių dvaro savininkas (jį paveldėjo 1896 m. po savo tėvo Anupro mirties), Lietuvą paliko jai atgavus nepriklausomybę, pasiimdamas tik asmeninius daiktus. Visa kita liko Bendriuose. Tik liturginius daiktus iš dvaro koplyčios perdavė prieš išvykdamas Nedingų dvarui, priklausančiam jo motinos Salomėjos Skaržinskienės (Žilinskaitės) šeimai. Florijonas, atvykęs į Lenkiją, apsigyveno Piliaškovo (prie Blonia šalia Varšuvos) dvare, kuris priklausė jo sesers Marijos Jadvygos Marševskos (Maria Jadwiga Marszewska) vyrui. Jis sirgo džiova, todėl kažkiek laiko (neilgai) gyveno kažkokiam dvarelyje prie Otvocko šalia Varšuvos (kur smėlėtos žemės ir pušų miškas). Atvykęs iš Lietuvos į Lenkiją negavo jokios pagalbos iš valstybės, kuri ką tik po 150 metų atgavo nepriklausomybę. Mirė Piliaškove. Palaidotas Varšuvoje, Povonzkių (Powązki) kapinėse, Marševskių šeimos kape. Čia vėliau palaidoti ir sesuo bei svainis.
J. Sviontkovskis apie save pasakoja: „Gimiau 1934 m. Varšuvoje. Mano tėvas buvo dvarponio sūnus, o motina bajoraitė, gimusi Bendrių dvare (prie Miroslavo Lietuvoje). Ji buvo dukra Anupro Skaržinsko, Bendrių savininko, ir Salomėjos Žilinskaitės. Tai buvo herbus turinčių bajorų šeimos, nuo seno gyvenusios Lietuvoje, senoje Trakų vaivadijoje. Skaržinskų herbas – Bonča (Bończa), o Žilinskų – Janina. Mano herbas – Sušinskis (Suszyński).
Jaunystėje gyvenau keliose žemės valdose, dvaruose, kur dirbo mano tėvas. 1937–1945 m. gyvenome dvare netoli Varšuvos, kurį tėvas nuomojo. Per Antrąjį pasaulinį karą tėvas priklausė AK, todėl pokariu turėjo slapstytis. Mirė jaunas, vos 40 metų, 1947-aisiais.
1952 m. baigiau Valstybinį mechanikos licėjų Varšuvoje. 1968 m. baigęs vakarines studijas Varšuvos inžinerijos mokykloje įsigijau mechaniko inžinieriaus titulą. 1952–1992 m. dirbau įvairiose valstybinėse darbovietėse. Išdirbęs 40 metų išėjau į užsitarnautą pensiją. Turiu žmoną ir du vaikus, dvi anūkes ir proanūkį.
Dabar gyvenu kaime šalia Varšuvos, gėriuosi gaiviu oru, džiaugiuosi tyla ir ramybe.
Prieš kelerius metus pradėjau rinkti informaciją apie savo šeimą ir giminę, prosenelius. Labai įdomus užsiėmimas, reikalaujantis paieškų archyvuose, bibliotekose ir pan. Ieškodamas aptikau labai įdomias savo prosenelių, artimesnių ir tolimesnių giminaičių biografijas.
Tokia įdomi biografija yra proprosenelio Kasparo, kuris 1808–1818 m. keliavo su Napoleonu, kariavo Ispanijoje prie Samosieros, Rusijoje prie Borodino ir prie Smolensko, kur pateko į nelaisvę. Taip pat įdomios biografijos brolių Skaržinskų iš Bendrių. Taigi Skaržinskai dalyvavo ruošiantis 1946 m. sukilimui prieš carą Lietuvoje ir Lenkijoje. Už veiklą buvo areštuoti, kalėjo pas dominikonus Vilniuje, vėliau Varšuvos citadelės 10-ajame paviljone, o paskui išvežti į Sibirą. Iš tremties sugrįžo tik 1856 metais. Jaunesnis iš brolių Dionizas dalyvavo Sausio sukilime. Ėjo atsakingas pareigas sukilimo vadovybėje.
Įdomios biografijos ir Vyšniauskų šeimos, kurios herbas Tšaska (Trzaska), iš Rumbonių ir Soboliškių, esančių prie Nemuno šalia Alytaus. Įdomiausia – Stepono Vyšniausko (1788–1864).“
Knygoje „Wędrówki po gubernii augustowskiej“ (Aleksander Połujański, 1859) rašoma, jog Alytuje pirma bažnyčia pastatyta 1524 m. Jos fundatorius Naugarduko vaivada Jonas Zabžezinskis, kuriam karalius Žygimantas Augustas savo tėvui leidžiant 1536 m. perdavė Alytaus dvarą. Kai jis tapo karaliumi, tą dvarą perdavė iki mirties savo antrajai žmonai Barborai Radvilaitei. Steponas Batoras 1581 m. birželio 15 d. atnaujino miesto teises. Miestas turėjo 8 valakų Vidgirio mišką. Jis 18 amžiuje per kažkokį teismą atiteko privačiam Bendrių dvarui.
Alytuje buvo 1 mūrinis namas ir 83 mediniai. Iš jų keli 1857 m. sudegė per gaisrą. Mieste buvo 607 gyventojai, iš jų 276 žydai. Valdant Stanislovui Augustui į Alytų perkelti teismai iš Trakų ir Merkinės.
Alytus – senosios Trakų apskrities kraštutinis miestas. Kitapus Nemuno esantis bažnytkaimis Rumbonys jau priklausė Kauno apskričiai. 17 amžiuje Rumbonių dvaras priklausė karininkui Bernardui Kšivkovskiui (Bernard Krzywkowski). Kad Punios gyventojai neturėtų keltis per Nemuną (taikydavosi, kad plaukdami kas nors nuskęsdavo), jis pastatė kitam Nemuno krante atskirą Petro ir Povilo bažnyčią. Ji pradėta statyti 1666 m. valdant Jonui Kazimierui, o baigta 1669 m. valdant Mykolui Koributui Visniovieckiui. Jis taip pat užrašė 10 000 zl sumą 7 proc. kunigo išlaikymui Šikšniavoje ir vietovėje Obsztele.
Iš Kšyvkovskio Rumbonių dvaras perėjo Simono Vyšniausko, vėlesnio Lenkijos karalystės kašteliono, nuosavybėn. Jis šventovę, stovinčią ant molio kalnelio, 1741 m. perkėlė į slėnį prie Nemuno, ir ją paplatinęs pavadino Švč. Mergelės Marijos vardu, palikdamas senus šv. Petro ir Povilo atlaidus. Po 1795 m. Rumbonys tapo parapija.
Iš Simono Vyšniausko 1825 m. paveldėjęs dvarą Juozas Vyšniauskas užrašytą Šikšniavai ir vietovei Obsztele 1000 zl sumą sumokėjo bankui. Nuo tada klebonas ėmė iš banko algą.
Tarp Rumbonių ir Mikutiškių kaimų prie pat Nemuno supiltas piliakalnis.
Ponas Ježy pabaigoje rašo: „Laukiu žinutės ar metrikų, dokumentų, prisiminimų iš senų Miroslavo žmonių apie šiuos dvarponius. Iš anksto dėkoju.“
Jerzy Jan Świątkowski el. paštas: jerzy.swiatkowski@gmail.com.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl