Būkime vieningi (papildyta)

Vyskupo Antano Baranausko fondo tarybos pirmininko Petro Maksimavičiaus kalba, pasakyta per Vasario 16-osios minėjimą Seinuose.

Aš nekalbėsiu apie istorines aplinkybes Vasario 16-osios, apie aštuonioliktus metus, kaip Lietuva prie to priėjo, kadangi, kiek žinau, šio koncerto rengėjai taip pat tai numatė, o, be abejo, Jūs taip pat puikiai tas istorines aplinkybes žinote. Aš gal norėčiau tik pasidalinti keliomis savo mintimis apie Vasario 16-ąją ir jos sąsajas su Seinų kraštu.

Tos sąsajos buvo tikrai didelės, nes 18-ieji, 19-ieji, 20-ieji metai Seinuose – tai buvo dramatiškų įvykių metai, kur čia gyvenantys lietuviai turėjo apsispręsti, kaip jie toliau gyvens, koks bus jų gyvenimas. Be abejo, Europa pasidalijo, atsidarė naujos sienos. Tai turėjo įtakos ypač Seinų krašto lietuvių, taip pat punskiečių ir suvalkiečių apsisprendimui. Reikėjo apsispręsti, ar įsilieti į bendrąją visuomenę ir gyventi normalų gyvenimą, ar bandyti po kurio laiko atsitiesti ir organizuoti lietuvių švietimą, lietuvių kultūrą, saugoti lietuvių kalbą arba reikalauti savo teisių Seinų bazilikoje. Taigi tie sprendimai buvo dramatiški. Vis dėlto tuo metu, 18-aisiais, 19-aisiais, 20-aisiais ir dar žymiai vėliau, atsirado daug žmonių, daug šio krašto lietuvių, kurie sugebėjo atsitiesti. To dėka mes šiandieną dar, sakyčiau, taip gausiai čia susirinkome. Jų dėka. Aišku, negalima smerkti tų, kurie prisitaikė prie esamų sąlygų.

Žinoma, mūsų buvo 30, kai kas sako, jog 50 tūkstančių lietuvių šiame krašte, dabar liko tik penki tūkstančiai, bet aš manau, jog 95 metai – tai daug, ir nemažai per tą laiką pavyko padaryti, nepaisant to, kad tai buvo Lenkijos santvarka, kad Lietuva buvo okupuota ir kokios buvusios kitos aplinkybės.
Grįždamas į šias dienas, norėčiau pasakyti, kad negyvename tokiais dramatiškais laikais, kokie buvo 20-aisiais metais šiame krašte, kur vyko karinis konfliktas, kur buvo daug tarpusavio prieštaravimų, kai ištisos šeimos skildavo į dvi dalis. Tačiau šiandieną, lygiai kaip ir anuomet, vidinis balsas mūsų klausia: O kas toliau? Ar lietuvių kalba mums svarbi? Ar lietuvių švietimas mums svarbus? Ar tos vertybės, kurias puoselėjo mūsų seneliai ir proseneliai, taip pat yra mums svarbios? Ar kalba, lietuvybės palaikymas nevirsta kartais tokiu šventadieniu šventimu, pasilinksminimais? Ar nesutapatiname to tiktai su vadinamaisiais lietuviškais cepelinais? Į tuos klausimus mes šiandieną taip pat turime sau atsakyti, ir ne vienas bandome atsakyti.

Norėčiau pasakyti ir tai, kad iš tiesų būti lietuviais šiame krašte nėra taip paprasta. Kartais tekdavo kartu su savo bendraminčiais, puikiais žmonėmis, važinėti į įvairias ministerijas Varšuvoje, derėtis dėl įvairių dalykų – dėl švietimo ir dėl kultūros. Ir būdavo tokių momentų, kai valdininkai, įsprausti į kampą, neturėdami argumentų, pasakydo: „Gerbiami lietuviai, bet Jums niekas nežadėjo ir negarantavo, kad bus lengva būti lietuviu Seinuose, tai ko Jūs norite?“ Ir iš tiesų taip yra. Jūs patys suprantate, kad ne visada yra lengva būti lietuviu, ypač svetimoj aplinkoj, galbūt vis sunkiau bus būti lietuviu taip pat Punske. Vis sunkiau, kas truputį keista, kartais būna būti lietuviu ir pačioje Lietuvoje dėl tam tikrų aplinkybių. Taigi noriu pasakyti, kad tai, ką mes darome kiekvieną dieną, kiekvienas iš mūsų, yra svarbu. Nepaisant to, ką veikiame: ar vadovaujame kokiai organizacijai, ar esame mokytojai, ar direktoriai, ar rašome eilėraščius, ar dirbame savo tėvų ūkyje, savo žemę, kiekvienas savo tuo darbu, tuo neįmanomu dažniausiai darbu galime prisidėti prie lietuvių kultūros, lietuvių švietimo išsaugojimo šitam krašte ir dar sulaukti kitų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Manau, kad verta būti lietuviais, ypač žinant, kad nesame vieni. Kartais būna tokių pesimistinių nuotaikų, atrodo, kad visi pamiršo, kad nesupranta mūsų.

Gal kas šiandien žiūrėjote Lietuvos televiziją, minėjimus, susijusius su Lietuvos nepriklausomybės švente? Prieš 3 ar 4 valandas pačioje Lietuvos širdyje, Vilniuje, iš Signatarų namų balkono kalbėjo Vytautas Landsbergis. Netikėtai jis užsiminė taip pat apie mus, apie Seinų kraštą. Kai tūkstantinė minia klausėsi tos tradicinės kasmetinės kalbos, jis paminėjo Seinų vardą. Kadangi visi svarbiausi interneto portalai greit tą informaciją išplatino, aš ir nusprendžiau nusirašyti ir Jums perskaityti, ką Vytautas Landsbergis sakė. O jis, tarp kitko, kalbėjo: „Dar penkeri metai, ir bus šimtas (turėjo omenyje Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį). Ką būsime pasiekę? Gal pasigirsime, kad čia pat, už Europos vidinės sienos, Seinų žemėje, užsidarė paskutinė lietuviška mokykla. Suprantame, kad kaimynų šalis neturtinga, neišgali, bet gal mūsų Vyriausybė ras pora milijonų padėti ir Lenkijai, ir mūsų tautiečiams, arba nepakenktų ir valios per viso pasaulio lietuviją susimesti, bet neleisti, kad užgestų tas židinys“. Būtent tai pasakė Vytautas Landsbergis prieš kelias valandas Vilniuje.

Aišku, čia nėra kalba apie milijonus, yra kalba apie principus, apie tam tikrą kaimyninį sugyvenimą, bet aš manau – labai gražu, kad nesame užmiršti, kad tai išgirdome būtent tokioje vietoje, tokią dieną ir iš tokio politiko lūpų. Mums taip pat svarbu ne tik, kad tas židinys neužgestų, nesvarbu, kur jis būtų: Punske, Seinuose ar Suvalkuose, ar vadinkime tai Suvalkų trikampiu. Kartais svarbu, kad mes patys jo netyčiomis neužgesintume.
Šventės proga aš norėčiau palinkėti, kad mumyse būtų daugiau vienybės, kad nesuskirstytų mūsų į punskiečius, seiniškius, kad nepadalintų mūsų kažkokios vėjo jėgainės ar kitokie sprendimai, apie kuriuos šiandieną diskutuojame. Mat kitu atveju iš tiesų nebeliks bendruomenės, ir tai greitai gali atsitikti.

Man patinka tokia viena frazė iš „Hiperbolės“ dainos. Mano amžiaus jaunimas tikriausiai atsimena tokią Lietuvos roko grupę. Ji dainavo: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent skanesnio duonos kąsnio“. Ši mintis man patinka, bet, sakyčiau, mūsų kraštui tikrai ji netinkama. Mat nieko nebelieka… Nežinau, ar gyvenime gali atsitikti taip, kad nieko nebelieka. Jeigu nieko nebelieka, to, ką mes materialiai suprantame, tai visuomet lieka tikėjimas arba vertybės. Aš manau, kad to tikėjimo mums visiems labai reikia, net ir tada, kai būna sunku, kai atrodo, jog nesugebėsime išsaugoti švietimo ar kultūros, ar kas nors kito atsitinka. Taigi manau, kad nevalia atsisakyti tų vertybių, kurios šitame krašte buvo gyvos dar prieš keliasdešimt metų, nes jei jų neliks, nebeliks mūsų – nebeliks bendruomenės. Labai ačiū Jums.

(sb) punskas.pl