Istorikas, Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų santykius sako, kad nesantaikos ugnį kursto aštrūs politikų pareiškimai, tikslingai interpretuojama istorija ir įsitikinimas, jog pas kaimynus nėra „nieko gero“.
Istorikas pripažįsta, kad lietuvių ir lenkų istorija – marga ir sudėtinga, bet ją geriau palikti istorikams, o paprastiems žmonėms ir politikams derėtų atidžiau pasidairyti po gretimas šalis, artimiau susipažinti su kaimynais. „Jei dabar nustosime kaltinti vieni kitus, pamažu aistros nurims, ir viskas bus gerai, na, o jei ne – dar dvidešimt metų sėkmingai plieksimės“, – sako Vilniaus universiteto dėstytojas.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai vis labiau komplikuojasi. O kaip buvo tuomet, kai tik atgavome nepriklausomybę?
Suirus Sovietų Sąjungai, lietuviai ir lenkai džiaugėsi atgauta laisve, o klausimai ir problemos, kurios formavosi ne vieną dešimtmetį, tarsi nublanko. Netiesa, kad iš pradžių viskas buvo gerai, o tik vėliau ėmė blogėti. Žlugus totalitarinei sistemai, mes tiesiog džiaugėmės vieni kitų laisvėmis, ar lenkų ar vengrų, visų, ir atrodė, kad visų mūsų, taip pat ir pasaulio ateitis – rožėmis klota.
Mes taip pat tikėjome gera ekonomine ateitimi, šia viltimi lietuviai gyveno. Pamenu, kalbėta, kad dar penkeri metai, ir visi gyvensime kaip Švedijoje. Taigi, būnant tokiai euforijai neatrodė, jog gali iškilti užmirštos kaimyninių tautų santykių problemos. Tai sovietinė sistema buvo blogis, tai ji kūrė „autonomijas“, o mes tikėjom gražia ateitimi…
Bet ne viskas buvo rožėmis klota? Kada ir kodėl santykių rodyklė ėmė krypti žemyn? Mes vieni kitais nusivylėme? Prisiminėme skausmingus istorijos epizodus?
Gyvenimas parodė, kad yra truputį kitaip, nei mes manėme. Pamažu tarp lietuvių ir lenkų ėmė daugėti nesusikalbėjimo, kilo ekonominių problemų. Nuolat buvo kalama į galvą, kad nėra elektros perdavimo linijų į Lenkiją, keliai nesutvarkyti. Daugelis lietuvių manė, jog Lenkijos keliai tokie blogi ne todėl, kad lenkai jų netvarko dėl pinigų stygiaus, o todėl, kad tie keliai veda į Lietuvą. Jau buvo pamatyta, jog keliai, vedantys į Vakarus, Lenkijoje visuomet buvo geresni.
Lietuviai ėmė manyti, kad lenkai į juos nežiūri kaip į lygiaverčius partnerius. Ekonominės problemos, nesutarimai ėmė kelti nepasitenkinimą, o užmiršta abiejų tautų istorija vėl atgijo. Tiesa, nepasitenkinimą vieni kitais kurį laiką slopino siekis stoti į ES, NATO ir geri to meto šalių vadovų asmeniniai santykiai.
Sovietmečiu, kai istorija vieniems buvo neįdomi, o kitiems pernelyg ideologizuota, lietuvių ir lenkų praeitis buvo primiršta. Anuomet Lenkija atrodė laisvesnė šalis, ir net Liato z radio klausyta su pavydu. Atkūrus nepriklausomybę pradėta domėtis istorija, kilo įvairių klausimų. Vienas jų skambėjo labai paprastai: o kokie buvo santykiai su Lenkija iki sovietinės okupacijos?
Tada į areną išėjo žodinė istorija, kas ką girdėjo, ką sakė, ėmė formuotis nuomonė, kad viskas, kas susiję su Lenkija, – blogai.
Lietuvos ir Lenkijos istorija itin glaudžiiai susipynusi. Kada ir kodėl mūsų protėviai pradėjo nemėgti kaimynų lenkų, o lenkai – lietuvių?
Lenkai ir lietuviai nebesusikalbėti pradėjo tada, kai ėmė formuotis savarankiškos tautos. Anksčiau nei susiformavo savarankiška tauta, problemų kilti negalėjo. Prieš tai buvo mužikai ir ponai, todėl problemos buvo tarp socialinių sluoksnių, bet ne tarp skirtingų tautų.
Kai ėmė formuotis moderni lietuvių tauta, negalėjo nekilti nesutarimų tarp lenkų, kurie čia gyveno ir dažniausiai buvo dvarininkai, ir lietuvių, kurie buvo valstiečiai. Susiformavo priešprieša: lenkas – ponas, o lietuvis – mužikas.
XX a. pradžioje, kai jau susiformavo moderni tauta, į areną išėjo ir modernusis nacionalizmas. Formuluota mintis, kad kiekviena tauta turi gyventi savo valstybėje. Lietuvių noras turėti savo valstybę, matyt, lėmė tą beatsirandančią trintį tarp lenkų ir mūsų tautos. Kai lietuviai ėmė formuluoti siekį turėti savo valstybę, kilo klausimas, ar gali ir nori lenkai tame procese dalyvauti.
Manau, natūralu, kad negalėjo ar nenorėjo, nes sunku įsivaizduoti lenką dvarininką ir lietuvį mužiką, sėdinčius prie vieno stalo kokioje nors ministerijoje. Net jei lenkai būtų pripažinę lietuvių teisę turėti savo valstybę, vargu ar jie būtų norėję prisidėti prie jos kūrimo taip, kaip mes to norėjome.
Tarpukariu lietuviai ir lenkai itin aštriai konfliktavo. Kaip tai atrodė, kada ir kodėl kilo nesutarimai?
Jei grįžtume į 1917–1918 m., reikėtų prisiminti, kad lenkai nepripažino mūsų teisės turėti valstybę. Lenkai – laisvę mylinti tauta, todėl man sunku suprasti, kodėl jie nenorėjo pripažinti kitos tautos teisės į apsisprendimo laisvę.
Mano supratimu, buvo du akcentai, kurie lėmė mūsų nesutarimus: modernios tautos susidarymas ir lenkų nenoras pripažinti Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Taip pat svarbu prisiminti vieną istorinį momentą – kai POW (Polska Organizacija Wojskowa) Kaune 1919 m. rengė pučą, šie jos ketinimai buvo atskleisti, ir tas istorinis akibrokštas pakenkė ne tik Lenkijos ir Lietuvos santykiams, bet ir pakirto dviejų tautų, gyvenusių greta, tarpusavio pasitikėjimą.
Lietuviai ėmė su išankstiniu įtarumu žiūrėti į lenkus, manyta, kad jie – nepriklausomybės priešai šalies viduje. Kilo dvigubas priešiškumas ir tarp tautų, ir tarp valstybių, kuris nežadėjo nieko gera.
Agitacija prieš lenkus čia ir prieš lietuvius Lenkijoje taip pat pasitarnavo, kad priešiškumas augtų. Daug lėmė ir auklėjimas. Tarpukariu Lietuvoje užaugo karta su šūkiu: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Buvo fondų, skirtų Vilniui vaduoti, kitų pilietinių iniciatyvų. Užaugo karta, kuri į Lenkiją žvelgė tik neigiamai. Buvo suformuota nuostata, kad Lenkija yra blogis.
Ar buvo galima to išvengti? Galbūt. Nemanau, jog kalti tik lietuviai. Reikėtų skirti, kas yra mažos ir didelės tautos nacionalizmas. Mažai tautai nacionalizmas yra tam tikra savigarba, na, o didelei tautai didelis nacionalizmas kartais kiša koją.
Ką pakeitė Antrasis pasaulinis karas?
Karas pakeitė labai daug. Lietuviams buvo smūgis, kai jie turėjo priimti ultimatumus, lenkams, kai šie buvo okupuoti nacių. Į Vilniaus praradimą jie žiūrėjo kaip į laikiną dalyką, esą geriau Vilnius lietuvių nei sovietų rankose. Tiesa, lietuviai, mano manymu, elgėsi draugiškai, internuodami lenkų karininkus, suteikdami prieglobstį lenkų pabėgėliams ir net politiniams veikėjams. Per Lietuvą į užsienį pasitraukė ir maršalo Josefo Pilsudskio našlė su dviem dukterimis.
Lietuva net nukentėjo dėl to, kad padėjo lenkų pabėgėliams. Viena priežasčių, tiesa, tik viena, kodėl Lietuva atiteko sovietų įtakos zonai, buvo ta, kad naciai nenorėjo turėti nieko bendra su tauta, kuri padėjo jų priešams, savo priešais anuomet jie laikė lenkus.
Tiesa, net karas ir okupacijos nepakeitė lietuvių ir lenkų nuomonės dėl Vilniaus krašto. Lenkai Vilniaus turėjimą motyvavo tuo, kad taip nustatė Ambasadorių konferencija, lietuviams tai buvo jų istorinė sostinė.
Lietuviai ir lenkai išgyveno karą, okupacijas, išsikovojo nepriklausomybes. Kodėl dabar santykiai ir vėl komplikuojasi, traukiami seni skeletai iš spintų?
Man gaila, kad dabar istorija ir istoriniai faktai naudojami ir interpretuojami ne taip, kaip turėtų. Visada lengva ištraukti iš istorijos vieną faktą ir jį suabsoliutinti, tokių faktų galima rasti abiejų šalių istorijoje. Labai lengva tokius faktus parodyti neigiamoje šviesoje. Lenkija šiuo metu, mano supratimu, taip ir elgiasi.
Ar ne geriau leisti istorikams tyrinėti istoriją ir pamažu ją skelbti? Tiesa, jei istorija bus nagrinėjama siekiant rasti vien neigiamus faktus, tada nieko gera taip pat nebus.
Reikia turėti pilietinę atsakomybę ir nebūti „dvaro istoriku“, vykdančiu politinį užsakymą. Kai politikai ima lįsti į istoriją, tuomet būna blogai, politikai į istoriją nežiūri kaip į mokslą, bet kaip į tam tikrą medžiagą, faktus, kuriais remiantis galima padaryti karjerą ar sustiprinti savo autoritetą, laimėti rinkimus.
Kaip bendrauja lenkai ir lietuviai? Ar žmonės išties konfliktuoja?
Žmonės su žmonėmis bendrauja nekreipdami dėmesio, kokios jie tautybės. Kitas dalykas, kai tam tikrą nesantaikos ugnį bandoma įpūsti dirbtinai. Tai, ką tam tikri politikai daro Vilniaus krašte, yra bandymas pasinaudojus vietiniais lenkais išeiti į didžiąją Europos politiką.
Sakydami, kad juos (lenkus) skriaudžia, politikai bando pritraukti dėmesį, padaryti karjerą, gauti tam tikrų fondų lėšų. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet esu matęs dokumentus apie Šalčininkų autonomijos kūrimą 1989–1990 m. Buvau nustebęs, kad kai kurios mintys, kurios buvo keliamos tada, kartojamos ir dabar, vadinasi, neišvengiamai kas nors tuos dalykus kursto. Manau, tai „skaldyk ir valdyk“ situacija, kai Lietuvą Europoje bandoma parodyti kaip mažą nacionalistinę valstybę.
Galbūt konfliktai kyla todėl, kad lietuviai ir lenkai vieni apie kitus žino labai nedaug? Ar mes pažįstame savo kaimynus?
Sutinku, kad beveik nieko nežinome vieni apie kitus. Mes atostogaujame turkijose ir egiptuose, bet vengiame Latvijos, Lenkijos ir kitų kaimynių šalių. Kiek žiniasklaidoje yra gerų tekstų apie Lenkiją, jos pasiekimus, žmones? Koks ten gyvenimo lygis? Ką žinome apie kaimynų architektūrinius, kultūrinius pasiekimus? Atsimenu, prieš 25 metus Lenkijoje pamačiau naują modernią bažnyčią… Įspūdis iki dabar.
Daugiau žinome apie JAV ar Didžiąją Britaniją, bet mažai apie savo kaimynus. Manau, lietuviai užsisklendžia savyje, o žiniasklaida vengia rašyti ir rodyti kaimynus kitokioje nei neigiamoje šviesoje. Lenkiją galima pavadinti nepažįstama žeme, nes apie ją mes žinome tikrai mažai. Turime tam tikrų išankstinių nusistatymų, kad pas kaimynus „nėra nieko gero“, ir tai tinka visiems mūsų kaimynams, ne tik lenkams.
Tiesa, lenkai elgiasi panašiai. Atvykę į Vilnių jie mato tik tai, kas yra „jų“, bet vengia susipažinti su tuo, kas yra „mūsų“. Gidai, vedantys ekskursijas, pasakoja, kad daugelis lenkų į Vilnių atvažiuoja ne vieną ir ne du kartus, bet visada eina tais pačiais kelias, domisi tais pačiais dalykais.
Ką turėtume daryti, kad situacija pasikeistų? Ar galime „susitaikyti“? Kaip ir kada?
Pirmiausia politikai turi nustoti svaidytis aštriais pareiškimais. Tai pirma ir būtina sąlyga. Taip pat turi praeiti šiek tiek laiko, ne vieni ir ne dveji metai, kol visos politinės aistros aprims ir pasimirš.
Tada darbo turėtų imtis istorikai. Priešprieša ir jos atsikratymas gali užtrukti, nes radikalų yra abiejose pusėse ir tai, kas buvo bloga, bus vėl ištraukiama į paviršių. Jei dabar nustosime kaltinti vieni kitus, pamažu aistros nurims, ir viskas bus gerai, na, o jei ne – dar dvidešimt metų sėkmingai plieksimės. Kariauti neisime, bet…
Jūratė Važgauskaitė