Ką reikia padaryti, kokiu keliu eiti, kad pasisektų įgyvendinti pasirinktus tikslus? Galbūt reikia atsirasti tam tikroje vietoje, tam tikru laiku. Gal turėti laimės? Gal siekti žinių aukštosiose mokyklose, universitetuose? Specializuotis kitose šalyse? Keliauti?.. Tikrai žinia tiktai viena: reikia įdėti daug pastangų ir darbo, ir reikia būti kantriam.
Augindami šiais laikais vaikus, norėtumėm, kad jie baigtų aukštuosius mokslus, įsigytų populiarias ir gerai mokamas profesijas, dirbtų prestižinėse įmonėse, korporacijose, siektų karjeros. Ir geriausiai – tuoj pat. Tačiau kartais geriausi universitetai, labiausiai pripažintos firmos nesuteikia žmogui pilnatvės ir laimės. Nes jis nedaro to, ką mėgsta, o tai, ką primeta kiti, ką siūlo darbo rinka, ką tiesiog verčia daryti susiklostęs gyvenimas. Laimingi tie, kuriems pasiseka suderinti profesinį darbą su pomėgiu…
Reginos Pykienės pirmas universitetas buvo jos gimtuosiuose Klevuose, o pirmosios profesorės – jos močiutė ir mama. Namuose labai dažnai kvepėdavo šventėmis: ore tvyrojo kepamų pyragų saldūs aromatai. Būdavo šilta ir jauku – Reginutės mama gražiai iškūrendavo krosnį, kad močiutė galėtų į ją pašauti išmaišytą ar išminkytą tešlą ir kad netrukus visa troba pakviptų garuojančiais karštais kepiniais…
Močiutė Balulienė buvo garsi šeimininkė; ją Punsko ir Seinų krašto gyventojai kviesdavo gaminti maistą vestuvėms. O šių močiutės gyvenime būta be galo daug, gal ir daugiau kaip visas šimtas! Vis dėlto Balulių šeimininkei labiausiai patikdavo kepti pyragus: beržo šakas, grybukus, voveraites, riešutėlius. Visi skanėstai nebuvo šiaip sau iškepti, bet ir įmantriai numarginti spalvotu cukraus glajumi, ir virsdavo tikra stalo puošmena. Šiam darbui močiutė pasitelkdavo mažąją Reniutę, kuri paėmusi savo rankutėmis teptuką, vikriai dažė grybams kepuraites, voverytėms – uodegaites. Mergaitei šis užsiėmimas labai patiko. Ji stebėjosi, kad močiutei, kuri net nežiūrėdavo į jokias receptūras, pavykdavo kuo puikiausi pyragai, pyragėliai. Jai buvo įdomu ir tešlą pamaišyti, ir pasmaližiauti, ir pasimokyti iš močiutės amato. Paaugusi kartu su mama dar eidavo pas garsiąją Žvikelių kaimo šakočių kepėją – dėdienę Genutę Aleksienę – padėti „sukti“ mūsų krašte populiarius karališkus šakočius…
Vaikystėje pasėta sėkla nesunyko, juolab kad Regina ištekėjo už Vido Pykio, kurio motina Natalė Pykienė buvo Punsko krašto „gaspadinė“, garsi ne vien dėl to, kad pati daug gamino, o dėl to, kad mokė jaunas šeimininkes ruošti maistą. Netrukus Regina įsidarbino Petro Krakausko kavinėje (dabar – restorane) „Sodas“, kur labai pravertė gimtuosiuose namuose įgyti maisto gaminimo įpročiai. Tačiau, be savo patirties, jauna moteris turėjo puikią progą ir pasimokyti kai ko daugiau: tuo metu „Sodas“ pradėjo lipdyti skruzdėlynus, kurie ilgainiui Punsko krašte tapo tikru skanėstu.
Susiklostė taip, kad vyrui įsteigus vaizdajuosčių skolyklą, Regina turėjo palikti „Sodą“ ir padėti namuose. Beje, skolykla, atsiradus naujoms technologijoms, tapo nepelninga. Kilo klausimas: ką daryti?
Kaip tik tuo metu Reginos anyta, viešėjusi Kanadoje, parsivežė naują, nematytą receptūrą. Tai buvo TORTAS „NAPOLEONAS“. Moterys pabandė jį išsikepti Kalėdoms. Pyragas buvo toks skanus, kad jį visą patys namiškiai, nesulaukę nei svečių, ėmė ir suvalgė… Po to progų kepti Napoleoną buvo vis daugiau: užsakydavo jį licėjaus jaunimas, švenčiantis 18-ąjį gimtadienį, ir kiti – įvairiomis progomis. Štai tokiu būdu prasidėjo Reginos kelionė nuosavos įmonės – „Renės“ cukrainės link.
Užsakymų vis daugėjo, Regina plėtė pasiūlą – be „Napoleono“ pradėjo kepti skruzdėlynus bei mažyčius raguoliukus ir kitus pyragus. Vis tobulino receptūras. Reginos vyras Vidas namų rūsyje įrengė patogias, gana erdvias patalpas pagal ES standartus, skirtas saldžių gaminių kepimui.
Pykių įmonė oficialiai pradėjo darbą 2008 m. gruodžio 1 d. ir sėkmingai vystosi. Šiuo metu jie pastoviai įdarbina 4 moteris bei 2 Seinų darbo biržos siųstas stažuotojas. Didelis džiaugsmas Reginai ir Vidui, kad jie ne tik patys sau, savo šeimai užtikrina pragyvenimo šaltinį, bet sukūrė taip mūsų krašte reikalingas darbo vietas savo pagalbininkėms. Verslas sukasi sėkmingai, užsakymų netrūksta, tad Pykiai gali pagalvoti apie darbo vietos pagerinimą, investavimą…
O sėkmingą pradžią atnešęs tortas „Napoleonas“ „Renės“ įmonei laimę neša ir toliau.
Štai š. m. rugpjūčio 22 d. kulinarinio paveldo konkurse Balstogėje buvo paskirtos nominacijos. Pagrindiniam prizui buvo nominuota ir Regina Pykienė iš Punsko už tortą „Napoleonas“. Šiam konkursui „Renės“ cukrainės kepėjos – Božena Sorokienė ir kitos, paruošė net šešių aukštų puikų tortą – napoleonų napoleoną!
Pykiai patyrė daug streso, veždami tokį daugiaaukštį net į Balstogę, tačiau viskas pavyko kuo puikiausiai. Regina, pasipuošusi tikros dzūkės rūbais, vaišino komisiją saldžiu tortu, pasakojo apie jo gaminimo būdą, o jai talkino visuomet gerai nusiteikusi, linksma Punsko LKN kapela „Klumpė“ (Vidas yra jos narys, griežia kontrabosu). Tokiu būdu punskiečiai atkreipė komisijos dėmesį ir laimėjo didžiulį pripažinimą.
Rugsėjo 11 d. Pykiams buvo pranešta, kad už tortą „Napoleonas“ jiems pripažintas pagrindinis konkurso „Mūsų kulinarinis paveldas – regionų skoniai“ prizas – „Perlas 2013”.
Rugsėjo 22 d. Poznanėje įvyko iškilmingas prizo įteikimas, tačiau negalėdami asmeniškai jo atsiimti, Pykiai tai padaryti įpareigojo Seinų ž. ū. konsultavimo tarnybos specialistę Danutę Bobinienę. Oficialiai pas “Renės” cukrainės savininkus “Perlas” pateko spalio 29 d. Tą dieną Seinų „Lietuvių namuose“ vykusios konferencijos “Tradicinis ir regioninis maistas” (“Żywność tradycyjna i regionalna”) metu Lenkijos regioninių ir vietos produktų rūmų (Polska Izba Produktu Regionalnego i Lokalnego) prezidentė Izabela Byszewska ir viceprezidentas Jan Zwoliński įteikė Reginai ir Vidui “Perlo” statulėlę ir diplomą.
Nuoširdžiai sveikiname „Renės“ savininkus, švenčiančius savo įmonės 5-mečio jubiliejų. Linkime, kad toliau ji klestėtų ir sėkmingai vystytųsi.
Sakoma: reikia kantrumo, kad pasaulis suspėtų apie žmogų sužinoti. Regina ir Vidai, turėkite ir toliau to kantrumo, turėkite ištvermės, lai nepritrūksta Jums gerų norų ir puikių idėjų!
Božena Bobinienė („Aušra“, 2013 m. 22 nr.)
***
Konkursas „Mūsų kulinarinis paveldas – regionų skoniai” organizuojamas nuo 2000 metų visos Lenkijos mastu. Renkami įvairių kraštų geriausi maisto produktai. Konkurso tikslas – kuo plačiau pristatyti tuos produktus, maisto patiekalus ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos vartotojams, plačiai juos išreklamuoti. Organizatoriams rūpi, kad tokių kokybiškų, skanių, nepakartojamų produktų gaminimo būdas ir receptūros būtų išsaugoti kitoms kartoms.
Aukščiausias konkurso apdovanojimas – „Perlas”. Tarp plačiai žinomų Lenkijos kalniečių sūrių oscipkų, Koricino ir Vižainio sūrių, Loncko obuolių ir kitų neeilinio skonio produktų „Perlais” buvo apdovanoti ir mūsų krašto šeimininkių pagaminti produktai.
Nuo pat šio konkurso pradžios mūsų krašto šeimininkių ypatingus gaminius atranda ir konkurso kapitulai pasiūlo Seinų žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotoja Danutė Bobinienė, kuri dalyviams padeda sutvarkyti reikalingą dokumentaciją ir patenkinti konkurso reikalavimus. „Perlais” iki šiol apdovanoti šie mūsų krašto kulinarinio paveldo puoselėtojai:
- 2000 m. Birutė Zimnickienė (atstovaudama Punsko restoranui „Sodas”) – už šakotį
- 2001 m. Birutė ir Naglis Virakai (įmonė „Dešra”) iš Punsko – už skilandį
- 2008 m. Birutė Zimnickienė iš Burokų kaimo – už pyragą „Skruzdėlynas“
- 2010 m. Aldona ir Darius Šupšinskai (įmonė „Raguolis”) iš Punsko – už pyragą „Šimtalapis“
- 2013 m. Regina ir Vidas Pykiai (įmonė „Renės“) iš Punsko – už tortą „Napoleonas“