Teresės Jankauskaitės paroda "Žibantys ėgliai"

 

"Žibantys ėgliai" – taip vadinasi dailininkės Teresės Jankauskaitės paroda, atidaroma lapkričio 14 d. 14 val. Druskininkuose, Čiurlionio g. 37, "Mažojoje galerijoje". Kai kurie Teresės keramikiniai šviestuvai, įjungti vidunaktyje iš tikrųjų būna panašūs į žibančius ėglius, kurių šviesos spygliai gali kiaurai perverti rudeninę melancholiją ir sukelti kūrybingų minčių. Parodoje T. Jankauskaitė taip pat eksponuoja "Kerėplas", "Dvasiukus", "Žibančią pievą" ir kitas juodosios keramikos kompozicijas. Pamatysime jos tapybą ir floristika.

 

Neatsitiktinai parodos atidaryme žada dalyvauti lietuviai iš Lenkijos – Teresė prieš du su puse metų yra surengusi įspūdingas parodas Punske ir Seinuose. Taigi antrojoje renginio dalyje Punsko "Aušros leidyklos vyriausias redaktorius ir poetas Sigitas Birgelis pristatys naują solidų leidinį "Terra jatwezenorum". Tai jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, pirmasis numeris, net 366 puslapiai.

 

Pratarmėje cituojamas Petras Dusburgietis, šlovinęs kryžiuočius, tačiau aplinkybių priverstas pagirti ir savo priešus "Sūduviai (t. y. jotvingiai) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių (...). Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią būsią neužtektinai pamylėję, jei jis negersiąs iki apsvaigimo". (...) Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą".

 

Pasak pratarmės autorių, sunku spręsti, kiek liko jotvingių po 1283m. pralaimėjimo. Vokiečių kronikininkas Petras Dusburgietis 1326m. rašė, kad "Sūduvos žemė tebėra apleista iki šiai dienai", bet išlikę jotvingiški hidronimai ir toponimai tvirtina ką kita. Visam laikui nutilo jotvingių šneka, giesmės ir raudos, buvo sunaikintos jų gyvenvietės ir sudegintos pilys. Liko piliakalniai, pilkapiai, kurie pasakoja apie narsiausios iš narsiausių baltų genčių gyvenimą ir lemtį.

 

"Terra Jatwerzenorum" aprėpia daug šimtmečių. Čia rasime Jono Puzino ir Zigmo Zinkevičiaus straipsnius apie jotvingių gentis ir jų kalbą, Algio Uzdzilos pamąstymus apie upių dainas, Gzegorzo Bialunskio įžvalgas "Skomanto Kiltyje", naują Sigito Birgelio žvilgsnį į kankinį Brunoną ir Lietuvos vardą.

 

Gyvai metraštyje kalbama apie nūdienos aktualijas – lietuviškumo židinius Lenkijoje, Merkinės vardo jubiliejų ir naujus paminklus, partizaninio karo atoaidžius, jotvingių dvasios gyvastį Alytuje ir kt. Dainavos vietovėse. Apskritai leidinys primena, kad paskutinių jotvingių kraujas ištirpo mūsų krauje, o paslaptis ir atmintis, sudėtos į vieną, skatina tęstinumą. Taigi... Tarp "Žibančių ėglių" gal išvysime ir paskutiniojo Jotvingių vado Skomanto šešėlį.

 

Stasys Stacevičius