Programą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Užgavėnės

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Ji žinoma visoje Europoje, bet švenčiama skirtingu laiku ir įvairiais būdais. Įsigalėjus krikščionybei, laikas skaičiuojamas pagal Velykas. Užgavėnėms būdingas linksmumas. Iki šių dienų užsilikęs paprotys daug ir riebiai valgyti – “užsigavėti”. Žinomi ir Užgavėnių burtai. Kad linai gerai augtų, reikia rogėmis pasivažinėti. Kuo toliau nuvažiuosi, tuo derlius bus geresnis. Žemaitijoje ir kituose Lietuvos regionuose žinomas paprotys iš vieno kiemo į kitą vaikščioti persirengėliams. Persirengėliai dėdavosi kuo baisesnes kaukes, pagamintas iš medžio, tošies, avikailio, popieriaus. Dažniausiai persirengdavo “žydais”, “čigonais”, “ubagais”. Seniausi personažai: ožys, gervė, arklys. Vėliau atėjo velnias, giltinė, ragana.Žinomas simbolis – Morė. Ją būtinai reikia sudeginti, kad išeitų įgrisusi žiema, o su ja visas blogis, nelaimės.
Kanapinis ir Lašininis – tai mėsėdžio ir gavėnios simboliai. Jų kova ir turėtų pasibaigti Užgavėnių linksmybės.
Užgavėnes su senoviniais elementais, liaudiška vakarone organizuoja Punsko jaunimo folkloro grupės, Navinykų mokykla.

Joninės – Rasos šventė

Joninės švenčiamos tada, kai saulė danguje pasiekia aukščiausią tašką ir būna trumpiausia naktis. Šis laikotarpis sutampa su augmenijos branda. Ji pasiekia didžiausią vešlumą ir gyvastingumą. Dar ir dabar kai kurios moterys Joninių išvakarėse eina rinkti žolynų, tikėdamos, kad tuo metu surinkti žolynai geriausiai tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą. Surinktą puokštę ar nupintą vainiką seniau iškeldavę prie vartų, pro kuriuos kluonan vežami javai. Žoles degindavo lauže, kad iš javų išnyktų piktžolės ir visos blogybės iš žmogaus gyvenimo. Merginos iš nupintų vainikų būrė: mėtydavo į medį, plukdydavo upėje ar ežere, dėdavo po pagalve. Joninių naktį nepaprastą galią turi ugnis ir vanduo. Ugnis apvalo dvasiškai, suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir nelaimių. Ir jauni, ir seni, norėdami pasisemti jėgų, šokinėdavo per didelį laužą. Šventės išvakarėse švariu vandeniu užgesintus židinius vėl įkurdavo ugnimi, parsinešta iš Joninių laužo. Stebuklingas tą naktį vanduo ir rytmečio rasa. Jie teikdavo sveikatos ir grožio. Po rasą braidydavo ligoniai, norėdami pasveikti. Maudėsi sveiki, tikėdami apsisaugoti nuo ligų, susigrąžinti jaunystę.
Keista ir paslaptinga Joninių naktis, bet kas jos nepramiegos, rytą pamatys, kaip Saulė, išvažiuodama iš savo rūmų pas vyrą Mėnulį – ratuose šoka. Ir tikrai šoka. Užeikite ant kalnelio prieš tekėjimą – įsitikinsite patys.
Jau keliolika metų mokyklos etnografinio būrelio jaunimas, susižavėjęs Joninių nakties senųjų papročių paslaptingumu, stengiasi juos įvesti į organizuojamą šventę. Pastaruoju metu Jonines švenčia visos Punsko krašto folkloro grupės, pasikviečia ir svečių iš Lietuvos.
Šios šventės sudėtinės dalys:
* apeiginis ėjimas pro vartus;
* vainikų pynimas, kupoliavimas;
* būrimas iš žolių ir vainikų, rateliai, dainos;
* nusilenkimas javams ir medžiams;
* Saulės palydėjimas;
* Aukuro uždegimas, nusilenkimas Ugniai;
* laužo degimas;
* vainikėlių plukdymas;
* dainos, šokiai prie laužo;
* paparčio žiedo ieškojimas;
* Saulės sutikimas.

Žolinė
Žolinė – pirmoji rudens šventė. Tai laikotarpis, kai soduose prinokę vaisiai, o kluonai pilni javų. Senovėje, suvežus derlių, vykdavo aukojimo vėlėms apeigos. Vėliau šios apeigos sutapatintos su švente, skirta Švč. Mergelei Marijai. Lietuvoje buvo labai stiprūs ryšiai žmogaus su gamta, todėl ši šventė labai greitai prigijo. Bažnyčiose pradėta šventinti žolynus. Punske ir dabar moterys, eidamos į bažnyčią, nešasi šventinti žolynų puokštę. Tikima, kad pašventinta puokštė turi apsauginės ir gydomosios galios. Kilus gaisrui, galima jį nukreipti smilkant žolynus. Gydomi nuo išgąsčio vaikai. Žolynų puokštė dedama mirusiajam į karstą.
Punske Žolinė sutampa su tituliariniais bažnyčios atlaidais. Iki šių dienų Punsko bažnyčioje išliko paprotys žalumynais, vainikais ir javų varpomis puošti bažnyčią, procesijoje nešamus altorėlius.
Nuo 1967 m. Punsko parapijoje pinami vainikai – altorėliai, kurie procesijos metu nešami aplink bažnyčią. Žolinių vainikus pina atskiri kaimai. Tai kartu ir padėka Dievui už surinktą derlių, ir kaimo liaudies menas, į kurį sudėta mintis, sugebėjimai, išmonė. Vainikuose vyrauja rugių varpos, iš rugių šiaudų daromos įvairios pynutės, įmaišoma ir kitų javų varpų bei žolynų ir vaisių. Per Žolinės atlaidus jau keliolika metų ruošiama liaudies meistrų mugė – aukcionas. Daugiausia dalyvių sulaukė jubiliejinių 2000-ųjų metų mugė. Dalyvavo vietiniai meistrai bei atvykę iš Lietuvos ir tolesnių Lenkijos vietovių. Galima buvo įsigyti audinių, siuvinėjimų, keramikos, medžio dirbinių, pintų daiktų, juostų ir kt. Po sumos prie bažnyčios vartų dainavo folkloro ansambliai, giedojo chorai, vėliau klebonijos sode pagal senąją tradiciją vyko susitikimas – suneštinės vaišės su dainomis, muzika. Vakarą prie ežero pasirodė folkloro ansambliai, degė laužas, visi šoko, dainavo ir linksminosi grojant liaudies kapelai.Reikia pabrėžti, kad Punsko bažnyčios procesijoje dalyvauja jaunimas, pasipuošęs tautiniais drabužiais, todėl į šią šventę suvažiuoja ne tik maldininkai, bet ir turistai.

Puslapis atnaujintas 2007.02.22