Programą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Tai buvo natūrali pareiga – Dirbti savo kraštui

„Galiu drąsiai pasakyti, kad visus 30 metų gyvenau dėl mūsų krašto lietuviškumo. Dariau tai, ko nematė kiti. Dirbdama su jaunimu stengiausi jį sudominti, bet ne tuo, kas madinga, sceniška, o tuo, kas turi išliekamąją, savitą vertę. Neišgarsinsime savo krašto chorinėmis dainomis ar stilizuotais šokiais, nes tokių pasaulyje daug, bet galime sudominti savo krašto senosiomis dainomis, savitu jų atlikimu ar tautodailės nykstančiomis šakomis: tradiciniais karpiniais, rinktinėmis juostomis (...).”

Su mūsų krašto visuomenininke, ilgamete Punsko mokyklų dailės ir technikos mokytoja Aldona Vaicekauskiene kalbasi Vida Stankevičienė.

Jau 30 metų dirbate visuomeninį–kultūrinį darbą. Papasakokite, kokia buvo pradžia.

Šis darbas glaudžiai susijęs su mano darboviete – Punsko licėjumi ir Lenkijos lietuvių draugijos (Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos) veikla. 1977-ųjų pavasarį su Punsko moksleiviais pastačiau vieną spektaklį, o su Draugijos Vaitakiemio skyriumi – kitą. Dešimt metų globojau licėjuje įkurtą Draugijos skyrių. Su juo teko nuveikti daug organizacinių darbų, surengti mokyklos švenčių, dailiojo žodžio konkursų, padėti kaimuose prenumeruoti “Aušrą”, bendradarbiauti su mokyklos sienlaikraščiu “Akiratis”, ruošti žymių Lietuvos žmonių minėjimus, dalyvauti kaimų Draugijos skyrių ataskaitiniuose susirinkimuose su meno programa (Eglinėje, Vaičiuliškėje, Aradnykuose, Krasnagrūdoje, Vaitakiemyje...). Teko palaikyti ryšius su mokyklos absolventais ir buvusiais licėjaus skyriaus nariais, kviesti juos į susirinkimus, supažindinti moksleivius su savo krašto istorija, ugdyti jų tautinę savimonę ir patriotizmą. Išradingi ir aktyvūs šio skyriaus nariai buvo paskelbę fotokonkursą “Kur bakūžė samanota”. 1981 metais per Atvelykį suorganizavome margučių ir verbų pa-rodą “Mūsų krašto darbščios rankos”. Valdyba rinko taip pat pinigus Dariaus ir Girėno paminklui Pščelnike restauruoti.

Sustabdžius licėjaus sky-riaus veiklą, daugelį metų vadovavau LVKD Punsko skyriui. Tai buvusi šiek tiek kitokio pobūdžio veikla. Prisimenu, kada kiekvieną mėnesį ruošėme susirinkimus su teminėmis paskaitomis, meno programomis, vakaronėmis. Įvairaus organizacinio darbo teko nudirbti būnant Draugijos centro valdyboje. Vadovavau Jaunimo komisijai, kuri ruošė susitikimus su studentais, laužus ir vakarones per atostogas. Labiausiai įsimintini susitikimai su jaunimu iš Vakarų. Didžiausią įspūdį yra palikęs tuometinis Čikagos universiteto etnologas, antropologijos skyriaus studentas Arvydas Žygas. Jo iniciatyva VI pasaulio lietuvių jaunimo kongresas buvo pratęstas Vaitakiemyje, Aleksų namuose. Jame dalyvavo ir mūsų krašto jaunimas.

Buvau įkūrusi Jaunimo grupę (nepiktai vadinamą inteligentų, nes ten buvo mokytojų, gydytojų, tarnautojų). Su ja važinėjome į Draugijos skyrius kaimuose parodyti meno programą. Neišdildomą įspūdį paliko liaudiška vakaronė Punsko mokykloje – su tradiciniais valgiais (blynus kepėme vietoje), darbais, liaudies dainomis, šokiais. Ant stalų atsirado net namuose austos staltiesės, o patalpas apšvietė žibalinė lempa.

Sunku šiandien prisiminti ir išvardinti visus darbus, kurių teko imtis veikiant LLD. Dažnai reikėjo apipavidalinti sceną sąskrydžiui ar patalpas kitiems renginiams. Ir šiandien atsimenu, kaip su Kristina Dapkevičiūte puošėme kino salę (buvusią sinagogą) raštuotom lovatiesėm Draugijos 20-mečio minėjimui. Teko prisidėti ir prie Žolinės pirmųjų mugių organizavimo, ir daugelio kitų darbų. Iki Etninės kultūros draugijos įkūrimo dauguma mano visuomeninių darbų buvo susiję su LLD veikla. Tai buvo kiti laikai, ir jokių projektų niekas neruošė. Mano kartos jaunimui tai buvo natūrali pareiga - dirbti savo krašto labui.

Jau daug metų dirbate etninės kultūros srityje. Kodėl susidomėjote būtent ja?

Pradžioje mano visuomeninis darbas nebuvo susijęs su etnine kultūra. Punsko licėjuje pradėjau dirbti 1976 metais. Tada dar buvo labai populiarūs mūsų krašte vaidinimai. Todėl ir mano pirmieji darbai buvo susiję su režisūra. Pirmaisiais darbo metais pastačiau du vaidinimus. Kaip jau minėjau, vieną su Punsko licėjaus ir Žemės ūkio mokyklos mokiniais, kitą – su Vaitakiemio jaunimu. Tais pačiais metais susidūriau ir su kraštotyra. Tai buvusi Kristinos Dapkevičiūtės iš Žagarių kaimo mintis. Jai teko laimė studijuoti Vilniuje (1971–1975), dalyvauti Lietuvos folkloro judėjime, girdėti Veronikos dzūkiškas dainas. Pačiai kilo noras bendrauti su jaunimu ir perduoti tai, ką teko girdėti Vilniuje. Tai jai kilo mintis įsteigti Punsko licėjuje etnografinį būrelį. Į pagalbą ji pasikvietė mokytoją J. Vainą ir mane. Būrelio tikslai buvo labai kilnūs: rinkti senienas, kaupti tautosaką, mokytis liaudies dainų ir žaidimų, ruošti kūrybinius vakarus nusipelniusiems lietuvių kultūros veikėjams, globoti kultūros paminklus, rinkti apie juos medžiagą. Kristinai išvykus gyventi į Varšuvą, sutikau vadovauti etnografiniam būreliui. Tai buvo pradžių pradžia. Toliau buvę kiti, rimtesni, darbai.

Kiek laiko gyvavo būrelis ir kokie jo svarbiausi darbai?

Punsko licėjaus etnografinis būrelis gyvavo 25 metus, tiek, kiek aš dirbau licėjuje, bet greitai „peraugo“ paprastą mokyklos būrelį. Jau pirmas viešas pasirodymas net keliose scenose su ta pačia programa ir pirmas spektaklis leido vadintis ansambliu, bet iš kuklumo dešimtį metų vadinome save būreliu. 1986–aisiais būrelis pakrikštytas „Kanapinio” vardu. Tai buvo proginis vardas, suteiktas grupei, važiuojančiai į Pšitočną su apeiginiu „Užgavėnių” spektakliu (scenarijų paruošiau pati pagal Žemaitijoje išlikusį paprotį švęsti Užgavėnes – su kaukėmis ir personažų vaidyba). Organizatoriai reikalavo, kad grupė turėtų pavadinimą. Grįžus su laimėjimais, tas vardas dar keletą metų laikėsi. Ir tik perėję prie grynai savo krašto repertuaro bei susikoncentravę daugiau ties koncertine veikla, pradėjome vadintis licėjaus folkloro ansambliu, kuriam davėme „Šalcinėlio” vardą.

Kaip bevadintume šią grupę: būreliu ar ansambliu, per 25–erius metus įsirašyta į mokyklos ir krašto kultūrinį gyvenimą įvairia veikla. Be dramos spektaklių ir apeiginių pasirodymų, pradėti ruošti masiniai renginiai – Joninės ir Užgavėnės. Mokiniai suruošdavo trumpas progines meno programas, į kurias stengdavosi įtraukti visus susirinkusiuosius.

Su mokiniais pradėjome rinkti ir etnografinę medžiagą. Mokyklos bendrabutyje buvo įrengtas etnografinis kambarys. Klebonas Dzermeika padovanojo senovišką dailų stalą iš senosios klebonijos, mokiniai pradėjo nešti buities rakandus ir kitus daiktus. Tai svajonės turėti savo būstą įgyvendinimo pradžia. Dėl patalpų stokos ir vadovų reikalo nesupratimo daiktus reikėjo paimti. Jų nebuvo kur padėti. Tik po 20–ies metų pastangų minėtą svajonę pavyko įgyvendinti – įsikūrėme Punsko senojoje klebonijoje.

Būrelis darė tai, ką buvo įmanoma atlikti lauko tyrimų pagalba ir klasės sąlygomis. Mokiniai rinko duomenis ir darė senų pastatų ir mūsų krašto sodybų brėžinius, fotografavo ir piešė pakelių kryžius. Kartu rengėme trumpas ekspedicijas – rinkome etnografinius eksponatus būsimam skansenui.

Kaip susibūrė kiti folkloro ansambliai?

Dirbant su „Šalcinėliu” pasirodė, kad trūksta savo krašto repertuaro ir dainavimo manieros. Kilo mintis suorganizuoti vyresniųjų grupę. Ne vienus metus žavėjausi kaimo dainininkais, kurie dalyvaudavo LVKD organizuojamuose renginiuose. Turbūt 1987 metais po koncerto pasiūliau visiems susirinkti Punsko lietuvių kultūros namuose ir pabendrauti su daina ir muzika prie stalo. Stebėjausi, kad be repeticijų gražiai skamba daina. Kitų metų tokiam konkursui jau mėginau žmones „paruošti”. Prašiau, kad savo atmintyje paieškotų senesnių dainų, kad susiburtų keliese, dainavę kartu jaunystės laikais. Koncertas pavyko. Visi buvo patenkinti pasirodymu. Po koncerto visiems pasakiau, kad galėtų susiburti į ansamblį ir dainuoti kartu. Pasiūliau, kad tokia organizacinė vadovė galėsiu būti aš, o dainos mokys tas, kuris ją geriausiai moka. Žinojau, jog mažai galėsiu padėti muzikinėje plotmėje, bet buvo gaila, kad mūsų krašto senosios dainos eina užmarštin, niekas jų nevertina. Tai buvęs labai sunkus ir įtemptas darbas, pareikalavęs iš manęs ir iš dalyvių labai daug energijos. Nebuvo patalpų repeticijoms, jokios finansinės paramos, bet buvo nuostabūs žmonės ir jų ryžtas. Jie palaikydavo vieni kitus, o kartu ir man neleido pasitraukti. Tai jų atmintis ir pasiryžimas leido kartu atkurti daug mūsų krašto primirštų dainų. Jie padėjo ruošiant knygą apie vestuvių papročius ir vestuvinį dainyną. Be jų atminties neapsiėjo ir mano diplominis darbas „Seinų krašto rateliai ir apranga”. Aš su meile ir grauduliu prisimenu tuos žmones, kurie jau iškeliavo į amžinybę, ir tuos, kurie jau nebeturi sveikatos lankytis repeticijose. Tai Anelė Pachuckienė, Katrė Šliaužienė, Petronelė Valinčienė, Juozas, Antanas ir Vitas Nevuliai, Mikalina Šimčikienė, Kostas Sidaris ir kiti.

Pradėjus ruošti viešus pasirodymus – apeiginius vaizdelius, pribrendo reikalas turėti vaikų folkloro grupę. Vaikus subūriau 1992 metais. Grupė pasivadino “Gimtinės aidu”. Pavadinimas sutapo su realybe. Tai buvęs tarsi „Gimtinės” ansamblio repertuaro aidas. Šios trys folkloro grupės: licėjaus “Šalcinėlis”, vyresniųjų “Gimtinė” ir vaikų “Gimtinės aidas”, dalyvavo bendrose koncertinėse programose, išvykose. Vaikų grupė gyvavo trumpiausiai. Vaikai užaugo, perėjo į kitus ansamblius, naujiems nariams suburti ir jiems vadovauti neberadau žmogaus. Ši idėja įgyvendinta tik 2005 metų sausį, kai vykdami dalyvauti televizijos laidoje norėjome pagyvinti folklorinę programą. Pavyko suburti grupę, kuri sėkmingai dirba jau trečius metus. Jai vadovauja mokytoja Edita Balkevičienė.

Dirbant šioje srityje reikia papildomų žinių, specialaus pasiruošimo. Kokias mokyklas ar kursus Jūs baigėte ir kaip panaudojote žinias?

Jokios studijos neparuošia žmogaus visam gyvenimui. Mano susidomėjimo sritis – ypatinga. Apie savo krašto kultūros pažinimą, apie folklorą prieš 30 metų nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo kalbama oficialiai. Lietuvoje buvęs folklorinis studentų ir inteligentų judėjimas. Jis buvo tarsi pasipriešinimas oficialiai vykdomai „dainų ir šokių” politikai. Šis judėjimas labai daug prisidėjo ir prie Nepriklausomybės atgavimo. Lenkijos kultūros politika buvusi šiuo požiūriu švelnesnė, bet folklorui oficialiai taip pat nebuvo skiriama daug dėmesio. Aš pirmiausia ėmiau studijuoti lietuvių mitologiją. Skaičiau viską, ką suradau bibliotekose ir knygynuose.

Prie senųjų dainų “priėjau” irgi ne iš karto. Prisimenu, kai sesuo Irena, studijuodama lituanistiką Vilniaus universitete, rinko dainas ir žavėjosi M. Pajaujienės, A. Maksimavičienės repertuaru, aš dar nejutau tų dainų grožio. Reikėjo prie jų “priaugti”, kad po keleto metų pamesčiau dėl jų galvą.

Mano tiesioginis darbas mokykloje, kur pelniausi duoną, taip pat trukdė dažnai išvažiuoti į seminarus, į tobulinimosi kursus, todėl stengiausi organizuoti tobulinimosi seminarus ar praktinius užsiėmimus vietoje. Man daug padėjo Veronikos koncertai, Zitos Kelmickaitės pamokymai, bendravimas su Asta Veverskyte. Pačioje pradžioje susipažinau su vienu iš Lietuvos folkloro aktyvistų Albinu Vaškevičiumi, kilusiu iš Kalvarijos. Jis sužavėjo mane ir visą etnografinį būrelį meile liaudies dainoms ir muzikai. A. Vaškevičius turbūt labiausiai ir atkreipė dėmesį į mūsų protėvių ilgus dešimtmečius išsaugotą papročių, tradicijų ir švenčių prasmę, jų grožį. Jis padėjo surasti etnografinę ir mitologinę medžiagą, pateikė Rasos šventės scenarijų. Įtakos taip pat turėjo Arvydo Žygo atsiliepimai apie mūsų krašto dainininkus ir Irenos Aleksaitės žavėjimasis mūsų senosiomis dainomis. Savo kely sutikau ir daugiau nuostabių žmonių. Tai a. a. Eugenija Venskauskaitė, kuri važiavo pati į šį kraštą ir vežė kitus, dabar žinomus specialistus. Draugiški diskusijų vakarai su Vytautu Musteikiu, Ryčiu Ambrazevičiumi, Gintaru Songaila – tai neįkainojamos pratybos, kurių nerasi jokiame universitete. 1989 metais teko bendrauti su Norberto Vėliaus vadovaujamos ekspedicijos dalyviais ir klausytis jų pastabų, išvadų.

Galima ilgai vardinti, kas padėjo man tobulėti, bet supratusi etnokultūros reikšmę stengiausi įvairiais būdais perduoti ją ir kitiems. Jau 1990 metais pasikviečiau LLKC darbuotojas
E. Venskauskaitę ir A. Kirvaitienę pamokyti liaudies šokių ir ratelių Punsko mokyklos mokinius ir mokytojus. Vėliau organizavau seminarą kanklininkams. Kviečiausi konsultacijoms folkloro žinovę Zitą Kelmickaitę. Ji padirbėjo su „Gimtinės” ir Dusnyčios ansambliais.

Norėdama savo žinias šiek tiek susisteminti, ryžausi podiplominėms etnografijos studijoms Torunės universitete. Studijų metu dalyvavau ekspedicijoje su žymiausia tuometine etnochoreografijos specialiste Lenkijoje Grażyna Dąbrowska. Ji, besižavėdama mūsų krašto rateliais, pasiūlė rašyti diplominį darbą apie šokius ir ratelius. Savo noru dar pridėjau skyrių apie aprangą, nes norėjosi pagilinti žinias, reikalingas rūpinantis folkloro ansamblių rūbais. Buvo proga ne tik paieškoti senųjų drabužių pas žmones, bet ir išnagrinėti Suvalkų muziejaus archyvą. Apie 10 metų priklausiau Lenkijos etnochoreografų draugijai, bet darbas mokykloje neleido važinėti į seminarus ir susitikimus. Tad iš Draugijos teko pasitraukti.

Visas įgytas žinias stengiausi panaudoti visuomeninėje veikloje, dirbdama etnografe, folkloriste. Bekurdama Senosios klebonijos muziejų ir ruošdama Velykų konkursą susipažinau su mūsų krašto tautodaile ir Lietuvos meistrų darbais. Savo žinias ir 30-ies metų patirtį toliau naudoju ansamblių veikloje, organizuojant kalendorines šventes, seminarus, plečiant muziejų. Už tai nesu gavusi jokių lėšų, nesusilaukiau moralinio palaikymo. Dirbu todėl, jog esu įsitikinusi, kad šis darbas, kurio nesiima mūsų krašto kultūros įstaigos, yra reikalingas gimtajam kraštui, kur gimiau ir augau, kur mano protėvių gyventa.

Ar lengva buvo įtraukti į etnokultūros veiklą vaikus, jaunimą, suaugusius?

Sudominti kuo nors jaunimą ar suaugusius lengviausiai buvę prieš 30 metų. Tada dar nebuvo išnykęs natūralus žmonių poreikis bendrauti, nebuvo didelės pasiūlos jaunimui ir vaikams, todėl būdavo pritariama kiekvienai įdomesnei idėjai. Sunkiausiai yra dabar, kai visi vartai į visas keturias pasaulio šalis atviri, kai informacija įvairiai pasiekiama neperžengus namų slenksčio. Daromės vis uždaresni. Labiausiai neramina, kad etnokultūra mūsų krašte – vis dar pamotės vietoje. Net tie žmonės, kurie buvo lyg ir paragavę šito darbo – dalyvavę etnografinio būrelio veikloje ar “Šalcinėlio” ansamblyje – dabar “užaugo”.

Kaip kilo mintis įsteigti Etninės kultūros draugiją? Kokie jos tikslai?

Su Etninės kultūros draugijos idėja gyvenau apie septynerius metus. Atgimimo pradžioje Etninės kultūros draugija įsteigta Lietuvoje. Tai ir buvo pagrindas ką nors panašaus įkurti mūsų krašte. Prie idėjos įgyvendinimo privedė pats gyvenimas. Veikė du folkloro ansambliai Punske ir vienas Dusnyčioje, buvo įkurta liaudiška seklyčia Punsko senojoje klebonijoje, organizuojama Rasos šventė. Atlikome daug kitų darbų, kurių niekam nereikėjo. Tais laikais buvusi viena draugija, tai ir visa veikla buvo vykdoma tos draugijos vardu. Ji iš pradžių globojo ir Punsko bei Dusnyčios ansamblius. Net lėšų ansamblių drabužiams ir klebonijos langinėms parūpino Draugijos sekretorius A. Vektorius. Bet susibūrė „Alnos“ ansamblis, ir veikla taip pat išsiplėtė. Taigi viską daryti per LLD pasidarė per daug sudėtinga. Kol buvo tik viena draugija, stengėmės sutilpti jos struktūrose, bet pradėjus kurtis kitoms nutarėme įsteigti tokį vienetą, kuris rūpintųsi krašto senosios kultūros išlaikymu. Man atrodo, kad šie dalykai vis dėlto mūsų kraštui reikalingi, kad tai, ką mes dar turime išlaikę savo šeimose, kraitinėse skryniose – yra turtas, kuriuo galime didžiuotis, galime kitiems rodyti. Bet kartu ir mačiau, kad nėra tų visų vertybių kam perimti, kad su senosios kartos išėjimu nueina užmarštin tai, kas ilgus šimtmečius buvo puoselėjama, perduodama iš kartos į kartą. Staiga atėjo laikas, kai niekam nereikia nei senųjų dainų, nei papročių. Viskas staiga pradėjo keistis. Taigi su tokiomis mintimis ir su 22-ejų metų visuomeninio darbo kraičiu ruošiausi steigiamajam Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos suvažiavimui. Jis įvyko 1997 metų lapkritį.

Pagrindiniai LLEKD tikslai:

• Gaivinti ir puoselėti lietuvių etninę kultūrą – didžiausią tautos vertybę ir tautos kultūros pamatą.

• Kompleksiškai rinkti, saugoti, tirti ir populiarinti etninės kultūros medžiagas.

• Propaguoti etninę kultūrą šeimoje, mokykloje, visuomenėje kaip vientisą pasaulėjautos ir papročių visumą.

• Gaivinti šeimos, kalendorines ir darbo šventes.

• Bendradarbiauti su Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių įstaigomis ir organizacijomis, dirbančiomis etninės kultūros srityje.

• Dalyvauti Lenkijos ir Lietuvos bei kitų šalių folkloro renginiuose ir festivaliuose.

• Organizuoti folkloro, tradicinių amatų ir muzikavimo kursus savo krašte ir dalyvauti tokiuose renginiuose Lietuvoje.

• Organizuoti liaudies meno parodas savo krašte, kitose Lenkijos vietovėse, Lietuvoje ir kitur.

• Ieškoti rinkos liaudies dirbiniams.

Visuomeninei veiklai skiriate labai daug laiko, be to, atliekate nelengvą mokytojos darbą, o namuose laukia šeima. Kaip visa tai derinate?

Esu bemaž pensininkė, vaikai jau nemaži, todėl imu turėti kiek daugiau laiko savo darželiams, namo aplinkai ir sau. Laiką reikia mokėti išnaudoti: mažiau žiūrėti filmų, mažiau svečių ir pokalbių apie nieką, ir pan. Su ta mintimi, kurią norime įgyvendinti, reikia vakarą atsigulti, o rytą atsikelti.

Galiu drąsiai pasakyti, kad visus 30 metų gyvenau dėl mūsų krašto lietuviškumo. Dariau tai, ko nematė kiti. Dirbdama su jaunimu stengiausi jį sudominti, bet ne tuo, kas madinga, sceniška, o tuo, kas turi išliekamąją, savitą vertę. Neišgarsinsime savo krašto chorinėmis dainomis ar stilizuotais šokiais, nes tokių pasaulyje daug, bet galime sudominti savo krašto senosiomis dainomis, savitu jų atlikimu.

Per 10 metų pavyko surinkti tokių eksponatų, kuriuos norėtų priimti prestižiniai Lietuvos muziejai. Galiu pasidžiaugti, kad Senosios klebonijos rinkiniai eksponuoti ne vienoje parodoje (Tauragės muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje, Liaudies kultūros centre Vengoževe, Agropanoramoje Kaune ir kt.). Labai praverčia surinktos drabužių detalės. Štai projektuojant „Šalcinukui“ drabužius pavyko atkurti dvi mūsų krašto skersadryžes prijuostes. Labai džiaugiuosi, matydama savo darbo prasmę, ir didžiuojuosi, kad taip sunkiai surasti eksponatai neguli saugyklose, o „gyvena antrą gyvenimą” ir puošia jaunąsias šokėjas. Nesvarbu, kad nieks už tai nepadėkoja, neduoda medalių. Atliktas darbas tarnaus ir kitoms kartoms, todėl negaila laiko ir įdėto darbo.

Ar buvo tokių dalykų, kurių nesinorėtų prisiminti?

Iš atminties labai dažnai ištrinama tai, kas buvo nemiela, nemalonu. Bet pasilieka tai, ko laikas neišgydo. Mano asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime tokių skaudžių dalykų būta daug. Jie kol kas tegul ir pasilieka tik mano atmintyje. Neverta spaudoje apie tai rašyti. Manau, dar ateis laikas.

Man tik skauda širdį dėl to, kad nei mūsų bendruomenės vadovai, nei įstaigos nesupranta, jog reikia išlaikyti mūsų krašto senąją kultūrą (arba nenori to daryti). Gyvename labai sudėtingu laikotarpiu, kai vyksta žaibiški pokyčiai žmonių gyvenamojoje aplinkoje, jų sąmonėje. Dabar mūsų karta prisimena senosios kultūros apraiškas, bet jaunimui net paprasti dalykai yra neaiškūs. Mūsų kultūrinei ir administracinei veiklai vadovauja jauni žmonės. Jie gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis ir dažnai neturi laiko (o kartais gal ir noro pristinga) įsigilinti į praeitį, į tai, kas vyksta „už savo kiemo vartų“. Man labai skauda širdį, kad taip abejingai praeiname pro mūsų tradicinę kultūrą. Tai nepagarba ne tik kultūrai, bet ir ją kūrusiems mūsų protėviams. Jeigu norime būti saviti Europoje, stenkimės bendromis jėgomis rasti tinkamą strategiją, apginti etninės kultūros projektus ir jos buvimą kultūros plotmėje. Jeigu mūsų krašto tradicinė kultūra sunkiai randa vietą kultūros įstaigose, tai gal reikia atskiro vieneto, kuris užsiimtų šia sritimi.

Nuoširdžiai dėkoju už išsamų pokalbį. Belieka pasveikinti Jus su dvigubu Jūsų visuomeninio darbo jubiliejumi: kultūrinio darbo 30-mečiu ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos 10-mečiu, bei palinkėti nepalūžti, nepristigti jėgų ir tęsti šį prasmingą ir, be abejo, mūsų visuomenei reikalingą darbą.

Tikėkime, kad tiek metų Jūsų puoselėjamą senąją kultūrą palaikys ne tik LLEKD globojami folkloro ansambliai „Gimtinė”, „Alna” ir „Šalcinukas” bei jų „atžalos“, bet ir Senosios klebonijos, įvairių parodų lankytojai, renginių Lietuvoje ir Lenkijoje dalyviai. Sėkmės Jums darbuose ir asmeniniame gyvenime!

Vida STANKEVIČIENĖ

Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijai (registr. Nr. KRS 0000158347) 2006 m. suteiktas naudingos visuomenei organizacijos statusas. Todėl dabar kiekvienas mokantis pajamų mokestį pilietis (fizinis asmuo) gali jai pervesti 1 % savo metinių pajamų mokesčio. Atliekant metinį atsiskaičiavimą, reikia užpildyti blanko PIT–37 – 111 langelį, o PIT–36 – 179. Ten įrašoma pasirinktai organizacijai pervesta suma, t. y. 1 proc. mokėtino 2006 m. pajamų mokesčio (jis apvalinamas iki pilnų dešimčių grašių mažyn,??? pvz., jeigu 1 proc. sudaro 37 zl 58 gr, įrašoma 37 zl 50 gr). Blanką užpildome lenkiškai. Iš dalies užpildytų blankų galite gauti pašte, banke, valsčiaus įstaigoje ir „Aušros“ leidykloje. Jeigu kas pildytų savarankiškai, primename LLEKD duomenis:

Stowarzyszenie Litewskiej Kultury Etnicznej w Polsce
Ul. Mickiewicza 23, 16–515 Puńsk
B.S. Sejny O/Puńsk Nr. 21 9354 0007 0070 0700 0303 0003.

Būtina taip pat įrašyti: 1 % podatku na rzecz organizacji pożytku publicznego.
Atsiskaičiuojant už 2006 m., pinigus įmokėti būtina iki š. m. balandžio 30 d. Metinio atsiskaičiavimo deklaraciją siunčiame valstybės iždui, o pervedimo kvitą saugome namie (5 metus).

1 procentą pajamų mokesčio galime skirti tam, kam panorėsime

Jau kurį laiką Lenkijos mokesčių mokėtojai (bet tik vadinamieji fiziniai asmenys) 1 procentą savo pajamų mokesčio gali skirti pasirinktai visuotinės naudos organizacijai. Pernai tokia galimybe pasinaudojo tik 5 procentai piliečių. Pirma ir kol kas vienintelė lietuvių organizacija, kuri turi tokios organizacijos statusą, kuriai mes, lietuviai, galime (ir, manyčiau, privalome) skirti tą nedidelę dalelę savo pajamų mokesčio, yra Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugija (LLEKD). Ši 1997 m. įsteigta organizacija globoja Punsko ir Seinų krašto etnografinius ansamblius („Gimtinė“, „Alna“, „Šalcinukas“), rengia kalendorines šventes, Velykų konkursą, kūrybinius seminarus, etnografines ekspedicijas, mokslines konferencijas. Draugijos lietuviškoje seklyčioje (Senojoje klebonijoje) organizuojamos įvairios parodos, susijusios su tradicine kultūra, kaip antai: tradicinių audinių, bažnytinio meno, tapybos, Velykų apeiginio meno, mūsų krašto meistrų (tapybos, skulptūros, pynimo, siuvinėjimo, karpinių), skiaučių meno, senovinės aprangos ir kitos. Kasmet čia būna vietinių meistrų ir kūrėjų iš Lietuvos bei Lenkijos šiuolaikinių dirbinių paroda–pardavimas. Senojoje klebonijoje organizuojami įvairūs susitikimai ir vakaronės. Ją aplanko daug turistų iš įvairių pasaulio kraštų.
– Lenkijos piliečiui jokios naudos lyg ir nėra, – sako Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Aldona Vaicekauskienė. – Nei jis gauna, nei praranda, bet 1 procentą pajamų mokesčio gali skirti tam, kam nori. (Priešingu atveju ta mokesčių dalis atitenka valstybei, ir ji skirsto pinigus.) Šitai galima daryti ištisus metus, nuo vieno atsiskaičiavimo su iždu iki kito. Žinoma, geriausiai tai padaryti tada, kai žmogus, pildydamas metinių pajamų deklaraciją, apskaičiuoja valstybei mokėtiną (priklausantį) mokestį.
Gauti visuotinės naudos organizacijos statusą nėra nei paprasta, nei lengva. Aldonai Vaicekauskienei tai užtruko visus metus. Daug kartų reikėjo važiuoti į Balstogės teismą, aiškintis įvairius su tuo susijusius klausimus. Jei ne Romo Vitkausko užsispyrimas, jei ne „Aušros“ leidyklos pagalba, šį slenkstį būtų buvę labai sunku peržengti. Etninės kultūros draugija žmonėms yra parengusi pervedimo blankus, kurių galima gauti „Aušros“ leidykloje, banke, pašte, valsčiaus įstaigoje ir kitur. Pavyzdys yra ir internete (http://www.punskas.pl/org/LLEKD).
– Lėšos, gautos iš privačių asmenų 1 proc. pajamų mokesčio, gali būti skirtos tik draugijos statutinei veiklai, – aiškina Aldona Vaicekauskienė. – Žinome, kad kasmet būsime tikrinami įvairių kontrolių ir esame tam pasirengę.
 

Sigitas Birgelis

Puslapis atnaujintas 2007.06.20